Bene vienintelis šio sprendimo pretekstas – per vėlai įsigaliojęs Architektūros įstatymas… Tačiau principingą poziciją užėmusi LAR taryba nusprendė nenuleisti rankų ir teisybės ieškoti Aukščiausiame teisme, kurio sprendimai bus svarbūs ne tik konkrečiam Gedimino pr.27 atvejui, bet ir tolesnei architektūrinei teisės praktikai Lietuvoje.
Vilniaus apylinkės teismas įvertino esmę
Konfliktinė situacija Vilniuje susiklostė, kai bendrovė „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, gavusi leidimus, įstiklino atvirąją kultūros paveldo pastato Gedimino pr. 27 pirmo aukšto dalį, kad šioje dalyje įrengtų sezoninę kavinę. Situaciją jau post factum aspsvarsčiusios LAR taryba ir Vilniaus regioninė architektūros taryba (RAT) tuomet nurodė, jog buvusio Visuomeninio draudimo įstaigos pastato savybė – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma – pažeista iš esmės.
Ieškinyje teismui LAR taip pat akcentavo, jog 2014 metais ir 2017 metais paprastojo remonto projektus rengė netinkamos kvalifikacijos asmenys be privalomos – architektūrinės – dalies, nė nedalyvaujant architektui. Pažymėta, jog tai galimai ir nulėmė jo vertingųjų savybių pažeidimą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas žvelgė į esmę ir dar pernai balandį išaiškino, jog, išduodama statybą leidžiančius dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo vadovautis ne statybos techniniais reglamentais, tačiau ir Statybos įstatymu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, kurioms parengti remonto projektai prieštarauja.
Jis tuomet nusprendė patenkinti LAR ieškinį, o statybos darbus Gedimino prospekto ir A. Jakšto gatvių sankirtos pastate pripažino neteisėtais. Pastato dalį įstiklinusi bendrovė „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ teismo visus darbus pastate Gedimino pr. 27 buvo įpareigota pašalinti per 3 mėnesius.
Pažeidėjus užsistojusi savivaldybė siūlė „taikytis“
Teismas tuomet atkreipė dėmesį, jog vienas iš architektūros kokybės kriterijų yra nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimas, o paties Architektūros įstatymo tikslas – reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką.
Atrodytų tokios pozicijos turėtų laikytis ir Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau jos požiūris čia aiškiai palankus verslui. Vilniečių interesams atstovaujanti miesto valdžia ne tik nesiteikia išsaugoti viešuosius interesus atspindinčios aplinkos, bet aiškiai stoja į jos pažeidėjų pusę.
Pernai rugsėjo 17 dieną LAR ji net išsiuntė administracijos direktoriaus Povilo Poderskio pasirašytą „Taikos sutarties projektą“, kuriame LAR siūlė įsipareigoti neginčyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinių aktų (įskaitant teritorijų planavimo dokumentus ir statybą leidžiančius dokumentus), priimtus iki šios Taikos sutarties sudarymo tiesiogiai ar netiesiogiai remiantis Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktu ir atitinkamomis Bendrojo plano aiškinamojo rašto nuostatomis.
Projekte toliau paaiškinama, jog įsipareigojimas neginčyti administracinių aktų reiškia įsipareigojimą nereikšti reikalavimų dėl administracinių aktų panaikinimo ar jų įgaliojimo sustabdymo. Pasirašę pastarąją sutartį, LAR taip pat turėtų atsisakyti ir prašymo, kurio pagrindu buvo pradėta Gedimino pr. 27 administracinė byla…
Ar formalumai gali pastoti kelią teisingumui?
LAR su tokiu Vilniaus miesto savivaldybės siūlymu, aišku, negalėjo sutikti. Tačiau bylai persikėlus į Vilniaus apygardos teismą, situacija ėmė krypti „stiklintojų“ bei juos dangstančios sostinės valdininkų naudai.
Apygardos teismas konstatavo, esą, Gedimino pr. 27 dalinio įstiklinimo atveju, LAR netgi neturėjo teisės ginčyti savivaldybės sprendimo teisėtumo. Jis net nusprendė patenkinti turto savininkės ir sostinės savivaldybės skundus bei panaikinti ankstesnį, 2019 metų balandį Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą.
Portalą PILOTAS.LT konsultavusių teisininkų vertinimu, esminis bylos klausimas – kas laikytina viešuoju interesu architektūros srityje ir kokiais atvejais LAR turi teisę ginti galimai pažeistą viešąjį interesą teisme.
Anot teisininkų, Architektūros įstatymo 19 straipsnis suteikia teisę LAR tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad buvo pažeistas viešasis interesas architektūros srityje, dėl jo gynimo kreiptis į teismą. Svarbu atkreipti dėmesį, jog įstatymo leidėjas pateikė nebaigtinį sąrašą atvejų, kurie galėtų būti laikomi viešojo intereso pažeidimais architektūros srityje pažeidimas.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienoje administracinėje byloje jau buvo konstatavęs, jog LLAR turi įgaliojimus veikti ne tik architektūros, bet ir teritorijų planavimo bei urbanistikos srityse. Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas susiaurino Lietuvos architektų rūmų kompetenciją, nurodydamas, jog LAR neturi teisės ginti viešojo intereso kultūros paveldo ir statybos srityse.
Teisinių argumentų, kas laikytina viešuoju interesu architektūros srityje, teismas iš esmės nepateikė. Anot teisininkų, būtent minėta teismo išvada labiausiai ir diskutuotina, kadangi ji neatitinka nei Architektūros įstatymo paskirties, nei įstatymų leidėjo valios, nei jau susiformavusios teismų praktikos.
Vilniaus apygardos teismas taip pat nurodė, jog teisės aktų pakeitimai, leidžiantys Architektų rūmams be tarpininkų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, įsigaliojo 2017-ųjų lapkritį, tai yra vėliau, nei buvo priimami sprendimai dėl pastato įstiklinimo. Šis, atrodytų, formalus ir pažeidimo esmės nekeičiantis faktas čia tapo vienu iš argumentų neginti viešojo intereso bei nesaugoti saugotino sostinės funkcionalistinio pastato architektūrinio vientisumo.
Vilniaus atveju, atstatyti 1938 metais Gedimino prospekto pastato (autoriai Jerzy Sołtanas ir Stanisławas Murczyńskis), kuriame sovietmečiu buvo įsikūrusi Sveikatos apsaugos ministerija, architektūrinį vientisumą būtų pakakę Vilniaus savivaldybės principingumo – nuardyti kelias vitrinas ir užkardyti stiklinių „išdykavimų“ praktiką cokoliniuose aukštuose.
Vilnietiško atvejo neįgalumas ypač išryškėja, palyginus jį su Niujorko praktika – susiklosčiusia sprendžiant urbanistinių pražangų problemą. Ginant viešąjį interesą, teismų bei savivaldybės solidarumas čia atrodo žymiai principingesnis ir orientuotas į tolimą perspektyvą.
Dėlviešojo intereso Niujorkas nugriaus 20 neteisėtų aukštų
Čia 52 aukštų dangoraižį „200 Amsterdam avenue“ statyti užsimojusių ir projektą (arch. „Elkus Manfredi Architects“) suderinusių bei statybas jau bebaigiančių nekilnojamojo turto kompanijų „SJP Properties“ ir „Mitsui Fudosan America“ teismas nepasigailėjo.
Jis ką tik griežtai nurodė nugriauti 20 ar daugiau viršutinių bei pačių brangiausių dangoraižio aukštų su vaizdais į garsųjį Centrinį parką.
Niujorko teismas čia aiškiai pasisakė ne už viešojo intereso pažeidėjus bei jį ginančias organizacijas – Savivaldybės meno draugiją (MAS) bei Aplinkai draugiškos plėtros komitetą (CFESD). Beje, Niujorke panašių aukštų nugriovimo atvejų yra buvę ir anksčiau.
Deja, tenka konstatuoti, jog Vilnius dar smarkiai atsilieka nuo Niujorko. Ne tiek dangoraižių siluetu, kiek viešojo intereso ignoravimu ir, švelniai tariant, konformistine miesto architektūrine politika.
PILOTAS.LT informaciją parengė pagal PILOTAS.LT ir MAS inf.
