Architektų biuro „Will Gamble Architects“ architektai Viduramžių griuvėsius pavertė prabangiu 180 kv. m ploto šeimos būstu, neaukodami istorinio pastato stiliaus.
Britų šeima, įsigijusi didžiulį žemės sklypą Nortamptonšyre, išsiaiškino, kad čia išlikę seno pergamento fabriko griuvėsiai, keletas sandėliavimo patalpų ir buvusi galvijų pastogė.
Kadangi tuo metu atrodė, kad griuvėsių prikelti nebeįmanoma, šeima sumanė juos nugriauti ir toje vietoje pasistatyti didžiulį šiuolaikišką dvarą.
Suprojektuoti naują pastatą buvo pakviesti „Will Gamble Architects“ studijos architektai, kurie, apžiūrėję likusias sienas, įtikino savininkus jas restauruoti ir panaudojant jas sukurti tikrą priemiesčio dvarą.
Iki mažiausios detalės tiriant griuvėsius, buvo parengtas planas, kaip senajame komplekse suprojektuoti modernią gyvenamąją erdvę.
Galiausiai naujasis pastatas buvo suprojektuotas senojo viduje – jis turėjo tilpti išsaugant senąsias konstrukcijų dalis.
Atlikus išsamius skaičiavimus, projekto autoriams pavyko palikti tas komplekso dalis, kurios vis dar tvirtai stovėjo ant pamato, sutvirtinant tik pažeistus kraštus, kad būtų matomas aiškus kontūras.
Trūkstamos pastato dalys buvo pastatytos panašaus stiliaus kaip ir pagrindinės konstrukcijos.
Akmenys, aptikti šalia sunykusio komplekso, panaudoti sienoms atstatyti, o mūrijimui ir papildomoms pertvaroms ar įtvirtinimams – modernios, specialia technologija pasendintos plytos.
Žvelgiant į dvarą iš tolo atrodo, kad pergamento fabrikas vis dar griuvėsiuose, architektai siekė būtent tokios iliuzijos, stengdamiesi maksimaliai išsaugoti originalią išvaizdą.
Vidaus darbai prasidėjo nuo to, kad erdvėje neliko supuvusios medienos ir pertvarų fragmentų.
Akmens plytos, panaudotos grindims, pritaikytos kieme, originalios sijos nebuvo išsaugotos, joms buvo panaudota ąžuolo, augančio toje pačioje vietoje, mediena.
Kai kur buvo nuspręsta palikti originalų mūrą, tik išvalius ir sutvarkius pažeidimus.
„Mes stengėmės maksimaliai išsaugoti fabriko griuvėsius ir gyvulių pastogę, palikdami didžiąją dalį to, kas ten buvo išlikę“, – komentavo vienas projekto autorių, studijos „Will Gamble Architects“ architektas.
Rekonstrukcijos metu studijos specialistai aptiko rezervuarą, kuris buvo naudojamas gruntiniam vandeniui iš pastato pamatų nutekėti.
Vadinamasis „sausasis šulinys“ buvo išvalytas, ten rasta daugybė šiukšlių. Jis, teigiama, padėti atsikratyti paviršinio vandens pertekliaus.
Ši detalė, anot architektų, svarbi toliau eksploatuojant pastatą, tik jau kaip gyvenamąjį namą, sukuriant saugų mikroklimatą jo gyventojams.
Be to, tapo žinoma, kad Viduramžių kompleksas buvo pastatytas šalia šaltinio, kas paaiškinta tuo, jog anuomet pergamento gamyboje buvo naudojamos gyvūnų odos, o joms paruošti ir atskirti reikėjo daug vandens.
Nortamptonšyras XVI–XVII a. garsėjo ne tik auginamais gyvuliais, bet ir gaminamu pergamentu, kuris ilgus metus tarnavo kaip pagrindinė rašymo medžiaga.
Anot pačių architektų, būtent šioje gamykloje buvo pagamintas pergamentas Karališkajam teismui.
Atliekant apdailos darbus, statomo objekto viduje buvo paslėptos plieninės laikančiosios konstrukcijos. Toje vietoje, kuri anksčiau buvo gyvulių pastogė, įrengtos atviros medinės sijos.
Gyventojų patogumui buvo paklotos ąžuolo lentų grindys, kurios nudažytos balta spalva, imituojant betoną.
Norint sustiprinti betono iliuziją, palei pagrindą buvo išlietos betoninės grindjuostės.
Tokių senų ir naujų medžiagų derinių, net jei kai kurie „antikvariniai“ elementai sukurti naujai, galima pamatyti visame interjere, ir tai, anot architektų, atrodo gana originaliai bei neįprastai.
Pavyzdžiui, šiuolaikiška virtuvė išsaugojo netolygų ir netvarkingą istorinio pastato pobūdį, tačiau yra absoliučiai patogi ir visiškai įrengta, su visa reikalinga įranga ir baldais.
Istorinis kontekstas išlaikytas ir kitose gyvenamosiose vietose: miegamuosiuose, vonios kambariuose, gyvenamajame kambaryje, atviroje terasoje ant stogo ir net kieme.
Tiesa, architektai nusprendė nekurti ryškaus kontrasto, todėl visas dvaro dizainas atrodo gana stilingai, organiškai dera prie supančios erdvės.
Visiškam griuvėsių pritaikymui šiuolaikiškam gyvenimui buvo išleista daugiau nei 300 tūkstančių dolerių, arba 270 tūkst. eurų, nepaisant to, jog daugelis medžiagų buvo panaudotos pakartotinai, be to, visa mediena sijoms, durims ir langams buvo iš savo sklypo.
