Drąsuoliai tai – E.Miliūno studijos komanda: architektai Aurimas Ramanauskas, Dalia Miliūnienė ir Džiugas Karalius. „Senamiestis – ne koks draustinis, jis gyvas, nuolat atsinaujinantis organizmas. Kuo daugiau jame veiklos sluoksnių, tuo jis įdomesnis, o radijui čia – ideali vieta“, – apie keliasdešimt metų Vilniaus gatvėje buvusį tuščią žemės sklypą, kuriame jau baigiamos statybos, sako A.Ramanauskas.
Pastatas – po didinamuoju stiklu
Dar XV–XVI amžiuje susiformavusioje beveik 900 metrų ilgio gatvėje yra visko – gotikos, Renesanso elementų, baroko, klasicizmo ir tarpukario statinių. Todėl kai 2015-aisiais buvo pakviesti imtis naujo Marijos radijo pastato projekto, architektų trijulė gerokai užtruko ieškodami atsakymo, kaip neįžeisti miestiečių ir neiškraipyti istorijos tarp 3 ir 7 numeriais pažymėtų gatvės kaimynų subtiliai įspraudžiant naują šeimos narį.
„Tai vienintelė Vilniaus gatvės vieta, kurioje nėra išlikusių jokių pamatų, nė viename archyve neradome tokios informacijos, išskyrus tai, kad prieš daugiau nei šimtą metų čia stovėjo medinė vieno aukšto vaistinė, kuri vėliau, spėjama, sudegė.
Tarybiniais laikais čia buvo skveras, vėliau daug metų – šabakštynas“, – A.Ramanauskas su kolegomis išstudijavo kiekvieną jautrios senamiesčio vietos centimetrą, o faktas, kad joje neaptiko nieko sena, atitinkamai jų galvose dėliojo ir naujo pastato kontūrus.
Nors puikiai suprato, kad šis jų kūrinys bus stebimas po didinamuoju stiklu, XXI amžiaus architektai norėjo kalbėti visiems suprantama kalba.
Nesiėmė klonuoti istorijos
Senamiesčio dominantės – bažnyčios, jų bokštai, aikštės – tai savotiški senamiesčio generolai, o gatvėse – kitos taisyklės, čia rikiuojasi kareiviai, todėl čia yra kita tvarka. E.Miliūno studijos architektai atidžiai ieškojo harmonijos su kontekstu: du naujojo pastato aukštai, stogo forma, visa pastato geometrija, užstatymo tipas, jo siluetas ir forma – aiškūs. Jokio triukšmo nekeliantys.
„Tačiau fasado galvosūkį sprendėme ilgai, kol galiausiai supratome, kad jei bandysime tęsti gretimo pastato mintį, jis savo dydžiu užgožtų mūsiškį, nes yra beveik dvigubai ilgesnis, todėl radijas šalia jo atrodytų tarsi nuleidęs galvą neūžauga.
Imituoti senovę? Tarkime, bet tada, kurį stilių rinktis? Kurį atkartoti XXI amžiuje? Istorijos klonuoti tikrai neketinome“, – pasakoja Aurimas.
O ir kas yra senamiestis? Tai miesto centras, vieta, nuo kurios prasidėjo miestas, kurioje buvo statomi namai gyventi. Miestas plėtėsi, kilo nauji pastatai, tik jie buvo statomi ne „senamiestiški“, o pagal to meto naujausias tendencijas.
Ryškiausias pavyzdys – Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Nuo maždaug 1400-ųjų ji ne kartą degė, ją niokojo karai, todėl buvo nuolat rekonstruojama, perstatoma ir kaskart ji būdavo atstatinėjama ne taip, kaip atrodė pradžioje, o vis kitu, tik tam metui būdingu stiliumi. Buvusi gotikinė, po rekonstrukcijų įgavo renesanso, baroko, neogotikos bruožų. Tapo daugiabriaunė ir todėl įdomi bei turtinga.
Misija – skleisti gerąją žinią
Daugiau nei 80 pasaulio šalių veikiančio Marijos radijo pastatas susideda iš dviejų dalių – tiesioginės transliacijos ir garso įrašų studijų patalpų su adminstracija bei koplyčios.
Radijo misija – skleisti gerąją žinią, tad pastato atvirumas – buvo svarbiausias užsakovų pageidavimas, jie tikėjosi, kad architektai jautriai pažvelgs į jo tūrinį. O forma? Dėl jos nuspręsta pasitikėti kūrėjų profesionalumu.
„Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą“, – taip apie evangelizaciją sako Biblija. E.Miliūno studijos komanda šviesą įžiebė architektų įrankiais.
„Kad geroji žinia sklistų kuo plačiau, radijas turi būti ne tik girdimas, bet ir matomas, todėl studijas įkurdinome pirmame pastato aukšte, kad jos būtų matomos iš Vilniaus gatvės, kad čia dirbantieji turėtų nuolatinį kontaktą su praeiviais“, – vedžiodamas po dar įrengiamas patalpas pasakojo Aurimas.
Vis dėlto sėkmingiausiu urbanistiniu atradimu jis vadina kiemelį – norėdamas užsukti į pastatą pirmiausia patenki į kiemelį, taip lyg simboliškai gatvės šurmulį palikdamas už nugaros. Vos kelių arų erdvė apgaubia ramybe – čia prieš akis atsiveria didžiulis koplyčios langas su altoriumi už jo.
Nakties metas labiausiai sutelkia į save, tad koplyčia atvira bus visą parą, joje vyks naktinės adoracijos, norintieji bet kada galės užsukti, sustoti ir susikaupti.
Koplyčia bus atvira visą parą
„Ilgai ieškojome koplyčios formos, modeliavome, dėliojome daugybę variantų. Bet kiemelio idėja šį scenarijų praplėtė. Kadangi jo forma trikampė, koplyčios viduje tuos kampus norėjosi prislopinti, kad būtų kuo daugiau ramybės, todėl jos forma švari – gotikikinė kylanti erdvė, kaip ir daugumoje bažnyčių, užsibaigia suapvalinta presbiterija“, – pasakoja Aurimas.
Pagrindinio pastato fasado apdailai architektai rinkosi plytas – skulptūrišką, gyvybės turinčią statybinę medžiagą. Kad fasade būtų juntamas virpesys, jos yra trijų skirtingų dydžių ir net 10 skirtingų atspalvių ( iš daugiau nei keturiasdešimties atrinktos).
Smėlio pilkšva plytų spalva ieškota santykio su Pažaislio vienuolyno fasadu, kuriam buvo panaudotas švediškas smiltainis, todėl architektai svarsto ir koplyčios kiemelio grindų dangai rinktis gelsvą atspalvį.
Beje, plytos, lietuviškos, kauniečių rankų darbo.
Vaizdą į koplyčią bei kiemelį Vilniaus gatvės praeiviai galės matyti pro fasado langus – jų išdėstymo kompozicija yra lyg tam tikras vitražas. O kai koplyčia bus apšviesta, toks reginys – tiki architektai – žmones atlydės maldos link.
Užsukę į kiemelį, pateks į pirmojo pastato aukšto holą, kurio dešinėje – koplyčia, kairėje – radijo patalpos.
Pastatas nėra didelis, su rūsiu – 630 kv. m. Rūsys buvo iškastas, kad jame sutilptų visos sudėtingo statinio technologijos. Tai nėra gyvenamasis namas, nors ir pastarieji dabar prigrūsti energinei klasei išlaikyti būtinų techninių sprendinių. O jau radijo pastatas kone visas apraizgytas grindyse bei sienose paslėptais laidais. Fizikos inžinieriai sprendė, kaip tinkamai sugerti, o kai kur ir stabdyti studijų garsą.
Pirmajame aukšte – studijos ir programų direktoriaus, jo pavaduotojo kabinetai, antrajame – keli uždari kabinetai bei atviros darbo erdvės savanoriams ir darbuotojams.
Sėkmė priklauso, kiek širdies skiri kūrybai
„Aš mėgstu skaityti impresionistų biografijas. Vincentas van Goghas, Paulis Cezanne, Claude Monet, Paulis Gauguinas, Auguste’as Renoiras – amžininkai jų kūrybai nuolat priekaištaudavo, iš jų nuolat tyčiodavosi. Šie menininkai buvo atstumtieji, bet jie gyveno savo idėjomis, aukojosi dėl jų.
Šiandien yra panašiai – tavo sėkmė priklauso nuo to, kiek širdies atiduodi kūrybai, nors visada ieškai geriausio sprendimo, tačiau niekada negali būti tikras dėl jo.
Tiek architektūroje, tiek apskritai kūryboje, norėdamas pasakyti kažką naujo, turi tai daryti kitaip nei visi įpratę . Ar tai teisingas kelias parodo tik laikas“, – kalba A.Ramanauskas.
Todėl vieni ieško ir atranda, kiti jėgas sutelkia tam, kad greičiau gautų statybos leidimą ir sutilptų į terminus, o jau koks tas statinys išeis, tai plius minus.
Šiandien architektams itin daug energijos iščiulpia biurokratija – jiems reikia žinoti įstatymus, ne tik rengti projektus, bet ir juos skrupulingai derinti. Kūrybai laiko lieka vis mažiau. Tuomet net neverta klausti, ar architektas yra patenkintas savo darbo rezultatu.
Dauguma jų mintyse kur kas toliau nueina, nei tai gali atlikti realybėje.
Ar XXI amžiuje dar yra kokios architektūros taisyklės? Juk dabar deklaruojama, kad mene taisykles reikia neigti, standartus laužyti.
„Dabar taisykles kiekvienas pagal savo moralinį kompasą nusistato“, – svarsto Aurimas.
Dėl Marijos radijo – tas pat. Pastatas dar nebaigtas, dėl to architektai nesijaučia viską įvykdę. Tačiau jie žino, jei naujam pastatui žmonės lieka abejingi, vadinasi, pralaimėjai. Vadinasi, architektūros nėra. Geru kūriniu žmonės arba žavisi, arba jį pliekia.
„Taip, esu praktikuojantis katalikas, – šypsosi E.Miliūno studijos projektų vadovas. – Ar manęs to teiravosi užsakovai? Ne ir nemanau, kad tai turėtų būti pagrindinis kriterijus atsirenkant žmones. Bet svarbus, ypač Marijos radijui.“
