A.Velička kiekvieną dieną kantriai skelbia savo nuotraukas socialinio tinklo paskyroje. Daugelyje jų užfiksuoti visiems pažįstami Vilniaus vaizdai. Pažįstami, bet ne tokie.
Net fotografijos guru giria 49 metų A.Veličką už jo matymą, kompoziciją ir kitus dalykus, svarbius nuotraukai.
Tačiau vilnietis numoja ranka: fotografuoja jis savo malonumui, nes juk kaip smagu pastebėti naujieną keliaujant šimtus kartų išvaikščiotu, tiksliau – dviračiu išvažinėtu Vilniumi.
A.Velička pabrėžia: fotografuoti niekada niekur tyčia neina ir nevažiuoja. Ir nepagalvoja, kad šį rytą būtų neblogai nuvažiuoti prie upės nufotografuoti kylančio rūko ar prieš saulėlydį nudumti ant kalvų. Daug didesnis džiaugsmas eiti, pastebėti, atrasti.
– Dabar daugelis turi išmaniuosius telefonus, kas antras fotografuoja ir jaučiasi esą fotografai. Nenusvyra dėl to rankos? – paklausėme A.Veličkos.
– Kad dabar daugelis fotografuoja, nei gerai, nei blogai. Normalu, visas pasaulis taip elgiasi. Juolab kad dabar naujoviški telefonai dažnai būna pranašesni už penkerių metų fotoaparatą.
Aš ir pats su fotoaparatu jau mažai draugauju.
Turiu tokią vadinamąją muilinę, kurios parametrai dabar jau atrodo juokingi.
– Jūsų nuotraukos daugiausia nespalvotos. Tai mada ar Vilniaus spalvos neryškios?
– Nespalvotoje nuotraukoje labiau išryškėja detalės, linijos, ji būna kontrastingesnė. Taip turbūt ne tik aš pasakyčiau.
Detalės man svarbu, nes daugiau fotografuoju ne žmones, o architektūrą.
– Reikia pro pastatą praeiti dešimt kartų, kad įsižiūrėjęs pamatytum ką nors gražaus, ar užtenka kaip turistui fotoaparatu pliaukšėti į visas puses ir po to ieškoti įdomesnės nuotraukos?
– Bent jau aš einu, pamatau ir galvoju, kas iš to pavyks. Spontaniškumo elementas būtinas. Tiesiog akys turi atsiverti tam tikroje vietoje tam tikru metu.
Turbūt negalėčiau vaikščioti aplink vieną namą galvodamas, ką iš jo išpešti. Nors kitiems galbūt artimesnis toks fotografavimo būdas.
Beje, eidamas pro namą dešimt kartų aš jį dešimt kartų skirtingai matau. Prisipažinsiu, kai manęs paklausia, ar tai priklauso nuo nuotaikos, nežinau, ką atsakyti. Man atrodo, kad objektas labiau priklauso nuo šviesos, nuo metų laiko. Ir vargu ar nuo mano nuotaikos.
Vienas vyresnės kartos fotografų yra aiškinęs, kad Vilnius neparankus miestas šviesos atžvilgiu. Manau kitaip: šviesos Vilniuje netrūksta, tik reikia mokėti ją susirasti.
Daug važinėju po Vilnių dviračiu. Pastebėjau, kad toje pačioje gatvėje gali atsirasti naujas šešėlis, galbūt bus įdomus praeivis su šunimi.
Taip kartą nufotografavau vienuolį prie bažnyčios ir iš paskos bidzenantį šunį. Tikrai nelaukiau, kol jis eis į pamaldas, netykojau kaip paparacas.
– Toks užsiėmimas jūsų nevilioja?
– Taip, kai kas iš to nemažus pinigus užsidirba. Bet visą dieną laukiant žvaigždutės stypsoti prie namo kampo – ne man.
Štai kartą nufotografavau vieną žvaigždę. Netyčia, tikrai specialiai nelaukiau.
Nesakyčiau, kad būtų labai tas fotografavimas patikęs.
Nors papildomai užsidirbti gal būtų ir ne pro šalį. Štai 120 eurų reikia.
Tiek kainuoja sunkvežimis žvyro namo statyboms. Dar tvoros verkiant reikia. (Juokiasi.)
Apskritai miesto vaizdai nepaklausūs, be to, daugelis svarsto taip: „Kai reikės, nueisiu ir pats pasidarysiu.“
Apskritai fotografuoti žmones yra velniškai sunku. Reikia ne tik gerą aparatūrą turėti, bet ir mokėti bendrauti. Sugebėti pasakyti porą žodžių, kad fotografuojamas žmogus susilydytų, nebebūtų įsitempęs.
– Ar turite fotografų autoritetų?
– Taip, štai vienas jų Ramūnas Danisevičius mane ką tik nufotografavo. Dar Virgilijus Usinavičius, Algis Jakštas ir visi vyresnės kartos fotografijos atstovai.
– Daug metų gyvenant viename mieste sunku pastebėti pokyčius. Juos įžiūri tik ilgai nebuvęs ir grįžęs. Kaip jums pavyksta įžvelgti pokyčius nenutolstant nuo Vilniaus?
– Kaip nepastebėsi pasikeitusios panoramos?
Kad už seno pastato išdygo nauji statiniai? Reikia tik pažvelgti kiek toliau.
Tokie pokyčiai manęs nedžiugina, nes nauji pastatai dažniausiai sugadina panoramą.
Tiesa, būna ir atvirkščiai: „stiklainiai“ šalia architektūros šedevro gali tapti geru kontrastu. Bet tai tik nuotraukoje.
Geriausias to pavyzdys – Raduškevičių rūmai prie Žaliojo tilto, už kurių iškilo naujo pastato stiklinė siena.
