Ant Tauro kalno stovėję Profsąjungų rūmai nugriauti, naujo komplekso projektą rengia tarptautinės profesionalių architektų komisijos sprendimu pirmąją vietą laimėję Ispanijos architektūros biuro „Arquivio“ architektai.
Apie tai, kaip gimė, vystėsi ir kito Nacionalinės koncertų salės architektūrinė idėja, koks bus būsimosios nacionalinės koncertų salės kompleksas, „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ pasakojo projekto autorius, architektas Danielis Fraile.
Kaip pasakojo architektas, biuras „Arquivio“ mėgsta dalyvauti architektūriniuose konkursuose, nes jie leidžia tobulinti įgūdžius, kurti pastatus ar kompleksus be kliento spaudimo. „Konkurso stadijoje klientai esame mes patys, taigi, projektas turi atitikti mūsų požiūrį ir skonį. Sparčiai besivystanti Lietuva – vienas svarbesnių traukos taškų Europoje. Norėjome prisidėti prie šio augimo“, – teigia D.Fraile.
Nacionalinės koncertų salės ašis – pagrindinė muzikos salė su specialiais akustikos reikalavimais, skirtais didelei auditorijai. Tačiau salė, architekto žodžiais, tik ledkalnio viršūnė. Svarbu sutalpinti daugybę aptarnavimo bei techninių patalpų. Visa tai suderinti viename pastate – sudėtinga užduotis.
„Įsivaizduokite 250 projektų, tiek jų buvo pateikta šiam konkursui, vienoje vietoje. Kaip tarp jų rasti geriausią idėją. Pirmiausia mums reikėjo suprasti vietą. Jeigu architektams nepavyksta rasti tinkamos urbanistinės strategijos, idėjos, kaip pastatas integruotųsi į vietą, tuomet visi kiti – architektūrinės išraiškos, funkcionalumo, techniniai – sprendimai tampa beprasmiai. Pats nuostabiausias projektas, netinkamai sukurtas miestui ar vietai, netiks. Vilniuje, ant Tauro kalno, ypač. Tai – viena matomiausių vietų mieste, tarp dviejų parkų, apsupta kitų pastatų.
Nors ant Tauro kalno stovėję Profsąjungų rūmai atrodė tikrai masyvūs, mes supratome, kad pagal programą koncertų salė turėtų būti dar didesnė. Senojo pastato ilgoji kraštinė buvo apie 60 m, naujojo būtų apie 100 m, tokio ilgio fasadas šioje vietoje atrodytų it grubi dėžė smulkesniame urbanistiname audinyje, nusprendėme pastatą dalyti į dalis, kad jis būtų ne toks masyvus ir plokščias.
Suskaidę pastatą į dalis pamatėme, kad tai mastelis, derantis su kitais pastatais, tuomet sprendėme, kiek tų dalių turėtų būti. Pagal konkurso užduotį, turėjome suprojektuoti pagrindinę ir mažąją sales, taip pat turėjome suprojektuoti „Tautos namų“ bendruomenės centrą, parodų erdvę. Pasirinkome trijų tūrių kompoziciją.
Tuomet sprendėme, kaip tuos tūrius sujungti. Nenorėjome projektuoti papildomų tūrių, tiesiog išlaikyti tris pastatus, lyg brangakmenius parko viduryje. Sklypą supa du parkai – vienas kalno šlaite, kitas – jo viršuje. Kodėl jų nesujungus? Šįkart mūsų idėja buvo tokia stipri, kad pasakėme sau – tikrai neprašovėme pro šalį“, – kalbėjo architektas.
Architektai, anot D.Fraile, turi daug suprasti apie miestą ir vietą, kartais net daugiau nei vietiniai. Vilniuje ispanų architektų dėmesį patraukė keli dalykai. Pirmiausia – Gedimino pilies bokštas – labai svarbi miesto įvaizdžiui vieta.
Gynybiniai bokštai buvo kuriami be stačių kampų, daugiakampiai, nes taip buvo lengviau atlaikyti priešų ataką. „Mes supratome, kad koncertų salės komplekso tūriai taip pat galėtų būti daugiakampiai, netaisyklingo plano. Jau esame suprojektavę kelias auditorijas ir žinojome, kad, triukšmui sumažinti, reikia suprojektuoti dvi dėžes – vieną kitoje.
Nusprendėme, kad vidinė dėžė turi būti aklina, o išorinė – visiškai permatoma, kad iš jos būtų galima mėgautis unikaliais miesto vaizdais. Ieškodami, kaip turėtų atrodyti pastato apvalkalas, galvojome apie Šiaurės Europai būdingus miškus, kuriuose medžiai šiek tiek pasvirę. Mums patiko sukurti įspūdį, lyg žvelgtum tarp medžių. Antra vertus, susipažinome su šiaudinių sodų kultūra Lietuvoje. Šios dvi aliuzijos atsispindi pasvirusiuose linijų fasaduose. Taip ir gimė salės įvaizdis – trys brangakmeniai, švytintys kaip miesto švyturys“, – kalbėjo architektas.
D. Fraile įsitikinimu, šis objektas trauks žmones ateiti, mėgautis naktimis, nes šviesa iš pastato vidaus veršis į lauką. „Manau, kad pastatas-ženklas nebūtinai turi būti aukštas. Šiuo atveju, ne aukštesnis nei buvę Profsąjungų rūmai. Jis dėl to ir bus ženklas, nes už jį aukštesnio pastato nebus, veiks kaip žibintas, švyturys mieste, vieta jį darys ženklu. Koncertų salė Vilniuje turės stogą-sodą, kuris sujungs du parkus. Norėjome sukurti ir vaizdų koridorių, kuris įrėmins gražiausius vaizdus.
Suprojektavome kavines, barus kiekviename aukšte, „Tautos namų“ pastatą. Iš parko į pastatą bus galima patekti iš skirtingų vietų. Bus galima erdvę tiesiog pereiti, joje neužsibūnant“, – apie erdvės demokratiškumą kalbėjo vienas projekto autorių.
Architekto teigimu, keblus buvo „Tautos namų“ erdvės projektavimas. Čia bus eksponuojami „Tautos namų“ istoriją liudijantys daiktai, dokumentai, vyks nedideli koncertai. Pagrindinėje koncertų salėje tilps 1700, mažojoje – 500 žiūrovų. „Tautos namų“ erdvė bus skirta iki 150 žmonių, čia lankysis turistai, studentai, galbūt kažkada vyks vestuvės.
Projektas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į muzikų pastabas. Pradžioje norėta turėti natūralios akustikos koncertų salę ir mažesnę daugiafunkcę salę. Dabar projektas koreguojamas, kad didžioji salė tiktų įvairioms muzikos rūšims, tačiau, žadama, pakeitimai natūralios akustikos savybių nesumažins.
Projektuojama ir repeticijų salė pagrindiniam orkestrui. „Projektavimo pradžioje turėjome idėją susieti abu parkus – sukurti unikalų parką su krištoliniais tūriais jo viduryje. Žinoma, būtina atsižvelgti į abiejų erdvių istoriją. Evangelikų kapinių parką ketinama išsaugoti jį atkuriant. Vilniaus savivaldybei patarėme Tauro kalno parke taip pat atsisakyti didesnių invazijų. Patekimas į koncertų salę buvo svarbus aspektas dar konkurso stadijoje.
Nors siūlėme eskalatorių kaip alternatyvą viename parko šonų, manome, kad svarbiau organizuoti patogesnį patekimą iš egzistuojančių dviejų-trijų vietų, kur kursuoja viešasis transportas, suprojektavome aikštelę taksi automobiliams, dviračių takus iki pastato. Taigi, naujos automobilių stovėjimo aikštelės neprojektuojamos“, – aiškino architektas.
