Ar matome sovietiniais laikais statytų daugiabučių, komercinių pastatų perspektyvą, ir kokia turėtų būti jų tolesnė eksploatacija? Apie sovietinės architektūros likimą „Žinių radijo“ laidoje „Tarp keturių sienų“ kalbėjo architektas Algirdas Kaušpėdas.
Pats architektas A.Kaušpėdas, baigęs VISI Architektūros fakultetą, buvo paskirtas dirbti Kaune, Miestų statybos projektavimo institute, kur daugiausia projektavo ligonines. Suprojektavo 5 gydymo įstaigas – tris Kaune, po vieną Šilalėje ir Radviliškyje. Ligoninių projektai, anot architekto, pusiau kartotiniai. Visos gydymo įstaigos veikia iki šiol.
Anot A.Kaušpėdo, sovietmečiu projektavimo industrija buvo labai koncentruota, nebuvo jokių privačių kompanijų, architektai dirbo tik architektūros ir inžinerijos fabrikuose – institutuose. Institute, kuriame dirbo pats A.Kaušpėdas, tuo metu dirbo apie 600 žmonių.
To meto prioritetas buvo planinė ekonomika, projektai atkeliaudavo iš valdžios, jų būdavo daug, tik ne visi realizuojami. Juolab kad nuolat ko nors trūkdavo – metalo, medžio, betono, reikėjo taupyti, projektuoti kuo daugiau surenkamųjų konstrukcijų. Tuo metu buvo populiariausi blokiniai namai, plytų naudota mažai.
Visa industrija buvo nukreipta į kiekybę, kokybės, anot A.Kaušpėdo, trūko visur. Ir nors buvo deklaruojama, jog būstus gaus visi, eilėje tekdavo laukti 10–20 metų.
Blokiniai namai statyti gyventojams aktyviai keliantis į didmiesčius. Tuo metu stalininė architektūra idealizuota kaip itin kokybiška, numenkinant blokinius namus, nors šie buvo statomi, kad žmonės apskritai turėtų stogą virš galvos. Tuo metu blokiniai namai buvo modernus sprendimas. Anot, A.Kaušpėdo, stalininė architektūra – imperinio stiliaus, ja norėta pabrėžti sovietinės imperijos triumfą, totalitarinę vertikalę.
„Nikitos Chruščiovo valdymo metu prasidėjo kitas kraštutinumas – dekorus nuėmė, viską supaprastino, architektams nelabai buvo, ką veikti. Jie buvo labiau kaip statybininkai, braižytojai. Kūrybai vietos nebuvo, tik buka inžinerija. Blokiniai, greitai statomi namai sprendė tam tikrus politinius uždavinius.
Pirmieji namai 1950-ųjų pabaigoje kilo Antakalnyje, Naujamiestyje, vėliau Žirmūnuose, 1969 metais Lazdynuose. Žiūrint į jų pastatymo laiką ir vietą, prasčiausiausi namai Naujamiestyje, prastos kokybės namų nemažai Antakalnyje. Šiuos namus reikėtų griauti ir vykdyti kvartalinę rekonstrukciją. Jų eksploatacija skaičiuota 50 metų, praėjo 60–70, – kalbėjo A.Kaušpėdas. Jie nebetinkami gyventi, užima vertingą miesto teritoriją.
Reikėtų sukurti mechanizmą, kaip esamus gyventojus iškeldinti į laikinus būstus, kvartalus rekonstruoti, įrengti požemines automobilių saugyklas, spręsti socialinius ir kokybinius klausimus, nes šių namų renovuoti nėra prasmės.
Turėtų būti Vyriausybės parengtas planas, apie tai kol kas niekas nekalba, bet artimiausiais metais tokį planą parengti būtina, kad būtų galima tą daryti. Vienos savivaldybės to nepadarys.
Nuosavybė viduje tavo, namo išorė – ne tavo, aplinka ne tavo, reikia ieškoti sprendimų, dialogo su visuomene, bendrijomis. Daugiausia šiuose namuose gyvena pensinio amžiaus žmonių. Mano galva, tie žmonės po rekonstrukcijos galėtų vėl grįžti į atnaujintus kvartalus, tik į kitokios kokybės namus.“
Kuo toliau nuo centro, tuo rajonai naujesni. Pavyzdžiui, Fabijoniškės pastatytos 9-ajame dešmtmetyje, čia žemė ne tokia brangi kaip centre. Šiame gyvenamajame rajone, anot architekto, daugiabučius reikėtų renovuoti, visgi čia ir kituose rajonuose vyrauja tam tikra zombiška dvasia, kuri slegia.
„Galbūt sutankinimas, nepatogios laiptinės, liftų nebuvimas penkių aukštų namuose, kuomet atrodo, kad neįgalių žmonių nėra – sovietmečiu statytuose kvartaluose daug nepagarbos žmonėms ir nepatogumų. Kita vertus, zombiška aplinka veikia žmones – jie neprižiūri laiptinių, kiemų, kiemai apstatyti automobiliais, nes nėra, kur jų laikyti. Kiemuose – nesibaigiantis šiukšlynas. Viskas neteisinga ir antižmogiška. Dėl to žmonės bėga iš tų daugiabučių, kad nepasigautų to zombiško viruso“, – įsitikinęs achitektas.
Kvartalinė renovacija, architekto nuomone, galima miesto periferijose, centre jis mato vienintelę išeitį – griauti daugiabučius, rekonstruoti kvartalus ir pritaikyti juos naujai kokybei.
„Miestas negali būti separuotas, kur atskirai – miegamieji rajonai, komercija, pramoninė teritorija, vyriausybinis blokas, ligoninės – visa tai daro miestą nepatogų, didina transporto srautus, miestas tampa nuobodus. Reikėtų eiti kita linkme, kurti daugiafunkcę atmosferą, su daugiau įvairovės“, – teigė A.Kaušpėdas.
Architektas palaiko ir miesto tankinimo strategiją, miestą pritaikant pėstiesiems, dviratininkams, kad šis nebūtų išdrikęs. „Turime Lazdynų gyvenamąjį rajoną, buvusį pavyzdinį. Iš tiesų, tomis sąlygomis architektai padarė viską, kas buvo įmanoma, ilgą laiką šis rajonas buvo etaloninis, bet dabar čia trūksta komercinių, visuomeninių funkcijų – baseino, prekybos centrų, restoranų, sporto klubų.
Vilniui pats metas galvoti ir apie metro arba greitaeigį bėginį transportą, kuris sujungtų centrą su kitais rajonais“, – apibendrino pašnekovas.
