Šią savaitę paaiškėjo, jog Pasaulio paveldo centras palankiai įvertino preliminarią Lietuvos paraišką, kad į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą būtų įtraukta Kauno modernioji tarpukario architektūra. Iki vasario 1 dienos Kaunas turi pateikti galutinę paraišką.
Šis darbas buvo pradėtas 2017 metais. Į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą patenka objektai, pretenduojantys tapti išskirtinės vertės gamtos ir kultūros paveldo vietovėmis.
Kuo tai naudinga miestui ir ar nereiškia, kad tos teritorijos, kurios patektų į UNESCO Paveldo sąrašą visai sustabarėtų, jose negalėtų vykti jokie pokyčiai?
Taip pat ar esame verti UNESCO pripažinimo, kai tuo pat metu paveldo saugomose teritorijose vertingais laikomi pastatai savavališkai griaunami?
Prie paraiškos kūrimo UNESCO prisidėjęs ir už miesto kultūros paveldą atsakingas Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas išdėstė savo poziciją dėl dabartinės paveldo situacijos ir perspektyvų.
– Kaunui pavyko įveikti pirmąjį etapą siekiant tapti UNESCO Paveldo sąrašo dalimi. Galutiniai sprendimai bus priimami 2022 metais. Jei Kauno paraiška bus patenkinta, kas patektų į UNESCO saugomo paveldo sąrašą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė S.Rimo.
– Siūlėme ne atskirus objektus, bet teritorijas, kuriose yra vertingiausių tarpukario modernizmo pastatų koncentracija. Tai yra visas Naujamiestis ir dalis Žaliakalnio. Taip pat apsauginės šių kultūros paveldo teritorijų zonos – senamiestis ir dalis Aleksoto. Tai yra tos teritorijos, kurios paveldo saugomos ir dabar.
Tai nereiškia, kad šiose teritorijose bus draudžiami bet kokie pokyčiai. Atvirkščiai. UNESCO yra savotiškas kokybės ženklas. Jį žino visas pasaulis, todėl turint tokį pripažinimą galima tikėtis pritraukti ne tik daugiau turistų, bet ir įvairių investicijų, kurios būtų naudingos miestui.
Tapti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo dalimi siekiama galvojant apie miesto perspektyvas, įvairiapusę jo plėtrą, o ne norint, kad saugomos teritorijos būtų sustabarėjusios ir jose draudžiami bet kokie pokyčiai. Didesnis tarptautinis dėmesys paskatintų tų teritorijų sutvarkymą ir vystymąsi.
Paskutinius kelerius metus pačių kauniečių susidomėjimas tarpukario architektūros palikimu labai padidėjo. Išleista nemažai leidinių, rengiamos įvairios ekskursijos, sukurti net aromatai ar moderniosios architektūros pastatus atkartojantys inkilai. Šis palikimas tapo populiariosios kultūros dalimi.
Matome, kad vienas po kito tvarkomi vertingieji pastatai. Prie tvarkybos darbų iš dalies prisideda savivaldybė, bet svarbu, kad patys nekilnojamojo turto savininkai vis geriau supranta tokio turto vertę.
– Tai, kad kauniečių susidomėjimas tarpukario architektūra yra padidėjęs, akivaizdu. Bet, pavyzdžiui, kai bendrovei Lietuvos paštui nereikalingas tapo Kauno centrinis paštas – vienas vertingiausių tarpukario architektūros palikimo pavyzdžių – savivaldybė visiškai nesistengė tapti jo šeimininke. Tai nuvylė daugybę kauniečių. Susidaro įspūdis, kad savivaldybė užsiima savireklama, o konkretūs objektai rūpi tik gyventojams.
– Dėl Kauno centrinio pašto ateities buvo sudaryta darbo grupė. Joje buvo įvairių institucijų atstovų. Jie rengė rekomendacijas Vyriausybei, kaip su šiuo pastatu elgtis.
Deja, praėjusios kadencijos Vyriausybė galutinių sprendimų ir pasiūlymų priimti nespėjo. Kai darbą pradės nauja Vyriausybė, šis klausimas, tikiuosi, bus sprendžiamas toliau. Ar Kaunui centrinio pašto nereikia? Viskas priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis miestas juo galėtų rūpintis.
– Kol siekiame UNESCO pripažinimo, mieste naikinami vertingi tarpukario pastatai. Naujausias atvejis – vilos Perkūno alėjoje savininkas ją savavališkai beveik nugriovė. Griovimo darbus nutraukė ne paveldosaugininkai, o aplinkos apsaugos atstovai. Kodėl?
– Savavališkas vilos griovimas prasidėjo spalio 14 dieną. Sužinojęs tai pats nuvykau į vietą ir savininko prašiau nutraukti darbus, žodžiu jį įspėjau. Man padėjo aplinkosaugininkai. Darbai buvo nutraukti, bet kitą dieną atnaujinti.
Tą dieną darbus ir vėl pavyko sustabdyti. Deja, daugiau kokių nors galių miestų savivaldybių kultūros paveldo atstovai neturi.
Apie tai su Kultūros ministerijos atstovais esame kalbėję ne kartą, teko dalyvauti sudarytose darbo grupėse, kurių nariai įsitikinę, kad savivaldybių paveldosaugininkams reikia suteikti daugiau teisių ir galių – surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėti administracinių nusižengimų, susijusių su paveldo reikalais, bylas.
Deja, tokie pasiūlymai lieka neišgirsti, atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad Kultūros paveldo departamentas nusiteikęs visas teises sutelkti savo rankose.
Apie vilos griovimo darbus Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija (VTPSI) buvo informuota spalio 16-ąją. VTPSI atstovai teigė, kad nurodymą nustoti griauti vilą elektroniniu paštu pastato savininkui siuntė tą pačią dieną, bet laiškas jo nepasiekė ir jį jam įteikti pavyko tik spalio 20 dieną.
Kad elektroninis paštas neveikė kelias dienas, laikau fatališkai blogai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir iš vieno tokio atvejo nereikėtų skaldyti malkų.
Bet, kad analogiška situacija ateityje nepasikartotų, o kultūros paveldo statinių apsauga būtų efektyvesnė, VTPSI kreipėsi į Aplinkos ministeriją siūlydama Statybos įstatyme nustatyti pareigą statytojams visais atvejais gauti Statybas leidžiantį dokumentą (SLD) statinio griovimo darbams atlikti kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje.
Jei ši nuostata būtų įtvirtinta įstatyme, bet kokio statinio griovimo darbai kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje be SLD būtų laikomi savavališka statyba, o VTPSI nebereikėtų laukti paveldosaugos institucijų išvadų.
