37 metų mero patarėjui K.Žukauskui nesvarbu, kaip jį pavadins – vilniečiu ar žemaičiu. Jam tiesiog patinka Vilnius, todėl jis, vos radęs kelias valandas laisvo laiko, stengiasi pažinti miestą.
Būdų, kaip tai padaryti, jis randa įvairiausių. Taip jis ir pats nepastebėjo, kaip pradėjo traukti požemiai. Jų Vilniuje yra įvairių ir į daugelį, labai panorėjus, galima patekti.
Todėl ir dabar, kai užgriuvo suvaržymų našta, K.Žukauskas siūlo eiti pasivaikščioti. Nebūtina lįsti į požemius.
Svarbiausia nesibūriuoti namuose, pažvelgti į dangų, įkvėpti gryno oro.
– Esate išmaišęs Vilnių. Ar galite save vadinti vilniečiu sostinėje gyvendamas keliolika metų? – K.Žukausko paklausė „Sostinė“.
– Sostinėje gyvenu daugiau nei 18 metų, todėl tikrai nebegaliu savęs vadinti žemaičiu, nors esu kilęs iš Žemaitijos, bet nesiveržiu ir vadintis vilniečiu, nes žinau, kaip daliai vilniečių svarbu, kad taip vadintųsi tik tie, kurių šaknys čia įleistos.
Nelabai man svarbi ši etiketė – gyvenu Vilniuje, ir tai yra mano miestas.
– Jums tenka šnekėtis su vilniečiais. Kokį įspūdį susidarėte – ar jie pažįsta savo miestą?
– Labai dažnai mėgstame dairytis per tvorą, kaip sakoma, kad kaimyno žolė žalesnė.
Ne išimtis ir lietuviai ar vilniečiai, tik nesame visko patys atradę ir išbandę. Su savivaldybe tam skyrėme keletą projektų, pavyzdžiui, „Neakivaizdinis Vilnius“, kuris padeda atrasti savo miestą vilniečiams.
Ir tai pavyko – žinau daugybę žmonių, kurie dėl šio projekto atrado nematytą Vilnių.
– Pažindamas Vilnių sudarėte kelionių maršrutus, žemėlapius. O jums pačiam kuri Vilniaus vieta atrandant buvo netikėčiausia?
– Man labai patinka tikrąja to žodžio prasme nematoma Vilniaus dalis – požeminis miestas. Pavyzdžiui, prieš keletą metų pirmą kartą apsilankęs Liepkalnio senojoje vandens saugykloje buvau labai maloniai nustebintas – koks tai nuostabus objektas!
Šią vasarą teko palandžioti ir po naujai pastatytos lietaus kanalizacijos vamzdžius po T.Narbuto gatve, esu buvęs skirtinguose bunkeriuose mieste. O iš to, ką randame virš žemės, kaskart nustebina koks nors naujai atrastas Senamiesčio kiemelis.
Tiesa, dar vienas kai kam gal pasirodysiantis banalus atradimas man buvo Žaliųjų ežerų paplūdimiai – pastarąjį kartą ten buvau labai seniai ir buvau juos nurašęs dėl žmonių skaičiaus ir prastokos infrastruktūros.
Bet dabar, tikriausiai po gero dešimtmečio, vėl apsilankiau – labai patiko, viskas puikiai sutvarkyta. Dar reikia išbandyti 100 kilometrų pažintinį taką aplink Vilnių – norėčiau per keletą dienų nueiti jį visą.
– Kuo Vilnius jums patogus gyventi?
– Vilnius – kompaktiškas miestas, ir čia, manau, yra esminis jo privalumas.
Darbą nuo namų skiria nedideli atstumai, iki gamtos iš bet kurio miesto taško – vos kelios minutės, oro uostas ranka pasiekiamas, transporto grūstys palyginti nedidelės.
Visi, kurie jomis skundžiasi, nematė rimtų spūsčių. Vilniuje aktyvus kultūros gyvenimas ir aukšto lygio restoranai.
Kitaip tariant, turime didmiesčio privalumus, bet neturime megapolio trūkumų, kokius turi didieji Europos miestai.
– Griežtas karantinas smarkiai suvaržė keliones. Vis dėlto kurias sostinės vietas kaip saugias pasiūlytumėte vilniečiams aplankyti?
– Neišskirčiau jokios vietos – buvimas po atviru dangumi, laimei, yra saugus, todėl svarbiausia nesibūriuoti uždarose patalpose.
Eikite į parkus, išbandykite 100 kilometrų pažintinį taką, atraskite regioninius parkus Vilniuje, panaršykite nepažintus miegamuosius rajonus su „Neakivaizdiniu Vilniumi“ – karantinas uždarė daug galimybių, bet tikrai ne visas.
– Palyginti su kitais Europos miestais, kur suvaržymų taip pat daug, vilniečių padėtis palankesnė?
– Man atrodo, Vilniaus privalumas – kad iš bet kurios miesto vietos galime pasiekti gamtą, jei tik norime. Net ir pėstute.
Tikrai ne visi didieji miestai tai turi, o karantino metu, kai kultūrinės ir pramoginės vietos uždarytos, tai lieka svarbiausiu miesto privalumu.
– Ar per pirmąjį karantiną pastebėjote daug vilniečių, laisvalaikį leidžiančių gamtoje?
– Taip, oro sąlygos buvo geresnės, todėl tiek Vilniaus parkai, tiek aplink Vilnių esantys pasivaikščiojimo takai buvo mėgstami vilniečių.
Bet, žinoma, nebuvo tokios grūsties, kuri keltų pavojų sveikatai, todėl labai gerai, kad žmonės renkasi aktyvų laisvalaikį, ne tik sėdėjimą užsidarius tarp keturių sienų – tai irgi gali turėti skaudžių pasekmių.
– Kuriate interneto svetainę Lietuvon.lt. Kuo išskirtiniai joje pateikiami kelionių maršrutai?
– Lietuvon.lt maršrutus kuriu tokius, kokius pats sau kurdavau, – patogius naudoti, įvairius, nuvedančius į įvairiausius Lietuvos užkampius.
Kad maršrutai nebūtų vienpusiški, pavyzdžiui, aštuonios bažnyčios iš eilės.
Kadangi juos kuriu žvelgdamas keliautojo, o ne gido akimis, jais naudotis keliautojams labai patogu.
– Ko Lietuvai trūksta, kad panaudotų turizmo galimybes: legendų apie lankytinas vietas, gidų, kuriančių originalesnius maršrutus?
– Šiuo metu turizmo infrastruktūra jau neblogai pažengė į priekį, todėl dabar, manyčiau, labiausiai trūksta gebėjimo supakuoti įdomias vietas regionais – ne po vieną, nes niekas taip nekeliauja, o sugebėti parduoti visą kelionę – ar tai būtų pusdienio pasivažinėjimas, ar savaitės turistavimas.
– Esate garsiai nuskambėjusio paplūdimio Lukiškių aikštėje idėjos autorius. Kitais metais ją pakartosite ar pasiūlysite ką nors naujo, dar labiau netikėto?
– Savivaldybė nuolat stengiasi gyvenimą Vilniuje padaryti gyvesnį, įdomesnį ir įvairesnį. Daugelį originalių sprendimų šiemet lėmė karantino sąlygas.
Kokios tos sąlygos bus kitąmet, nežinau, bet esu tikras, kad originalių sprendimų mieste bus dar ne vienas.
