Taip įtvirtinta sostinės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus nuostata, kad konkursas yra patikimiausias kelias rasti geriausiam architektūriniam sprendimui. Reikalavimai keisis ne tik už viešuosius pinigus, bet ir privačiai planuojamų projektų Vilniuje vystytojams.
Skelbti architektūrinį konkursą bus privaloma planuojant didesnį nei 5000 kv. m pastatą miesto centre, ir tai bus taikoma įvairios paskirties – viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto, gyvenamosios, religinės ir specialiosios paskirties statiniams.
Likusiai miesto teritorijai architektūriniai konkursai bus organizuojami planuojant didesnius nei 10 000 kv. m administracinės, kultūros, mokslo, gydymo, sporto, gyvenamosios, religinės ir specialiosios paskirties objektus ar jų priestatus, nepriklausomai nuo finansavimo šaltinio.
Architektūrinio konkurso keliu turės būti planuojami ir mažesni – 3000 kv. m ploto – statiniai, jei jų statyba finansuojama Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis. Tai – administracinės, kultūros, mokslo, gydymo ir sporto objektai ar jų priestatai.
Be to, vyriausiasis miesto architektas kiekvienu atveju spręs, ar Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis planuojamiems objektams, kurių plotas nuo 1000 iki 3000 kv. m, reikalinga rengti architektūrinį konkursą, ar šiuos projektus privaloma tik įvertinti nepriklausomu ekspertiniu vertinimu.
Vyriausiojo miesto architekto kompetencija bus apsvarstyti ir tai, ar reikalinga atlikti nepriklausomą ekspertinį vertinimą objektams, kurių bendrasis plotas iki 1000 kv. m. Šie sprendimai bus taikomi administracinės, kultūros, mokslo, gydymo ir sporto objektams ar jų priestatams.
Kaip ir iki šiol, architektūros konkursai turės būti skelbiami planuojant aukštybinius pastatus ir tam tikrais teritorijų planavimo dokumentuose numatytais atvejais.
Taryba nurodė, kad šiandien priimtas sprendimas netaikomas objektams, dėl kurių projektavimo iki sprendimo įsigaliojimo datos yra pasirašyta planuojamo objekto projektavimo darbų rangos sutartis bei gauta teigiama Lietuvos architektų sąjungos Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos ar Lietuvos architektų rūmų Vilniaus regioninės architektūros tarybos vertinimo išvada.
Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius portalui lrytas.lt komentavo, jog LAR palaiko šį sprendimą. Aišku, jis vienas iš daugelio reikalingų – kartelę reikėtų kilstelėti ir privatiems statytojams, taip pat plėsti geografiją – dabar miesto centru laikomos Šnipiškės, Žvėrynas, Senamiestis ir Naujamiestis, o visai šalia centro esančios Rasos, Markučiai, Antakalnis, Naujininkai, didelė Žirmūnų dalis šiandien jau irgi turi būti traktuojami kaip centras.
„Atvejų, kada konkursas padėtų, yra daug – praktiškai kiekvienas (išskyrus palyginti nedaug išimčių, kai architektas iš patrotiškumo, kad ir už labai neadekvatų atlygį, išlaiko kokybės kartelę iki galo) be konkurso už mažiausią kainą nupirktas projektas stokoja dėmesio, įsigilinimo į kontekstą, jei būtų organizuojamas konkuras – turbūt būtų rastas geresnis, įdomesnis, ilgaamžiškesnis, meniškesnis sprendimas“, – kalbėjo L.Rekevičius.
Savo nuomone po šio sostinės valdžios sprendimo L.Rekevičius pasidalijo ir socialiniame tinke.
„Matyt, pirmiausia, smarkiai padaugės konkursinių projektų. Tai reiškia, kad prisikviesti architektus į konkursus vystytojams bus sunkiau. Tai reiškia, kad vystytojai bus priversti organizuoti geresnius, įdomesnius, kokybiškesnius konkursus bei didinti dalyvio honorarus kviestiniams dalyviams 2–3 kartus, nes kitaip tiesiog nesulauks ar neprisikvies dalyvių.
Antra, turbūt, tik tikrai išskirtiniai objektai bus projektuojami per atvirus konkursus, didžioji dauguma bus kviestiniai su fiksuotais honorarais. Manau, kad taip atsitiks dėl elementarios ekonominės matematikos: architektūros studijai dalyvauti konkurse kainuoja 5000–10000 eurų.
Jei studijai sekasi ir laimimas kas dešimtas konkursas, tai reiskia, kad investicija į laimėjimą yra vidutiniskai 70 tūkst. eurų. Ši suma yra per didelė, kad ją atgautum vieno vystytojo laimėto konkurso, taip pat per didelė našta architektų studijai, todėl ji negali išgaruoti į niekur, tai reiškia, kad yra sąžininga šiuos kaštus padengti tuo metu, kai jie realiai patiriami, t. y. per kviestinio konkurso dalyvio honorarą.
Trečias dalykas – kadangi architektus į konkursus prisikviesti bus sunkiau, tikrai daugės situacijų, kai iš 3–4 kviestų į konkursą dalyvių 2–3 tiesiog nepristatys darbo. Tai reikš, kad komisija turės rinkti laimėtoją iš 1–2 darbų. Tai gali atsitikti ir natūraliai, bet gali atsitikti ir per piktnaudžiavimo prizmę.
Ne paslaptis, kad tiek architektai per savo karjerą sau išsiugdo klientus, tiek vystytojai susidirba ir išsiugdo pasitikėjimą tam tikromis architektų komandomis. Todėl šis žmogiškas patrauklumo chemijos faktorius gali lemti, kad kai kuriuose konkursuose konkuruos tik vienas ar du darbai.
Dar vienas dalykas – projektų gausa gali lemti, kad mums teks prisiminti primirštą architektūrinio konkurso rūšį – idėjos konkursą, kuris savo esme yra gerokai mažesnės apimties nei projekto konkursas.
Nors šis konkretus Tarybos nutarimas kalba apie būtent projekto konkursus, manau, kad mūsų architektų resursas gali ir nepavežti, nes pradės kritiškai stigti laiko, vizualizatorių ar tiesiog „chvatkės“ kiekvieną konkursinį projektą išmylėti iki to tobuliausio.
Architektūrinis idėjos eskizas – liberalesnis, greitesnis, pigesnis ir gal net grakštesnis būdas kai kuriais atvejais spręsti šią problemą. Pabaigai – nepaisant įvardytų minusiukų, labai džiaugiuosi. Vilniaus miesto savivaldybė daro didžiulį žingsnį pirmyn, ir tuo reikia džiaugtis.
Architektūros kokybė gerės, jauni architektų biurai turės daugiau galimybių būti pamatyti, vystytojai pamatys įvairesnes plėtros galimybes, o vyriausias architektas galės palyginti įvairas pasiūlytas alternatyvas. Viena koja priartėsim prie Šveicarijos, o daugiau Šveicarijos mūsų markgrafystėje tarp Vakarų ir Rytų yra labai labai gerai.“
