Sklypas, kuris liepos 29-ąją kartu su pastatais buvo parduotas aukcione, prieš 120 metų Vilniaus miestui buvo padovanotas.
Sklypą, kurio ribas žymi dabartinės Birutės, J.Kraševskio, Liubarto ir Kęstučio gatvės, miestui perdavė Rusijos pirklys Vasilijus Martinsonas.
Netrukus Vilniaus miesto dūmos sudaryta komisija šį sklypą perdavė vaikų infekcinei ligoninei statyti.
Iš viso tais metais V.Martinsonas Vilniaus miestui padovanojo 4 sklypus, esančius pietinėje Žvėryno dalyje.
Sankt Peterburge įsikūrusio verslininko V.Martinsono ketinimai buvo akivaizdūs: įsigijęs Žvėryną ir padalijęs jį į sklypus, jis siekė Vilniaus miesto valdžios palankumo.
V.Martinsonas suprato – Žvėryno sklypų vertė iš karto pakiltų, jei jis būtų prijungtas prie Vilniaus miesto, o naujas tiltas per Nerį jį sujungtų su dabartiniu Gedimino prospektu.
Verslininko planas buvo sėkmingas.
Tiesa, derėdamasis su miesto dūma jis pasiūlė ne tik keturis didelius sklypus, bet ir pažadėjo duoti 180 tūkstančių rublių arkiniam metaliniam tiltui į Žvėryną statyti.
Iki tol kelis kartus nepritarusi tokiems prašymams 1900 metų gruodžio 21 dieną miesto dūma pakeitė savo nusistatymą ir nusprendė įtraukti Žvėryną į miesto ribas.
1902 m. vasario 12 d. caras Nikolajus II patvirtino Žvėryno prijungimą prie Vilniaus miesto ir pavadino jį Aleksandrija.
Tiesa, naujasis pavadinimas nepritapo.
Buvusios infekcinės ligoninės pastatų ir sklypo aukciono organizatorius Turto bankas iš anksto paskelbė, kad gautos lėšos bus nukreiptos į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pediatrijos korpuso statybas.
Vis dėlto Žvėryno architektūros tyrinėtoja, daugelio straipsnių apie Žvėryną autorė Maja Ptašek įsitikinusi, kad parduoti dovanoto sklypo miesto valdžia neturėjo teisės.
– Ar ši data – 1902-ųjų vasario 12-oji galėtų būti laikoma Žvėryno gimtadieniu? – paklausiau M.Ptašek.
– Be abejo, tai – gimimo diena. Iki tol Žvėrynas neturėjo jokio statuso.
Tai buvo spontaniškai plėtojama pušimis apaugusi užmiesčio teritorija, skirta poilsiui ir pramogoms, – ten veikė restoranas, dviratininkų draugija nuomojosi pasivažinėjimui takus.
– Ką tais laikais reiškė „prijungti prie miesto“?
– Tai reiškė, kad miesto valdžia rūpinsis Žvėryno infrastruktūra: gatvių apšvietimu, vandentiekiu, elektra, o tai – labai didelės išlaidos.
Žvėryno sklypų kaina iškart pašoko iki miesto sklypų kainų.
– Ką darė V.Martinsonas, pasiekęs savo tikslą?
– Jis pradėjo intensyviai reklamuoti Žvėryną Rusijoje ir pardavinėjo sklypus Sankt Peterburgo valdininkams tikindamas, kad tai puiki galimybė pasistatyti nuosavą vasarnamį kurortinėje teritorijoje.
– Ir Peterburgo valdininkai nusprendė statytis vasarnamius Vilniuje?
– Sklypas Žvėryne buvo laikomas gera investicija.
Vilnius stovėjo ant pagrindinio kelio į Vakarų Europą. Geležinkeliu Peterburgas–Varšuva–Berlynas į Vilnių buvo galima patogiai patekti per 14 valandų.
Sklypus Žvėryne pirko Sankt Peterburgo valdininkai, turtingos našlės. Jie statydavo arba dideles vilas – rezidencijas, arba daugiabučius nuomoti skirtus namus.
Tokiame sklype, be pagrindinio namo, būdavo daug pagalbinių pastatų: tarnų gyvenamasis fligelis, sargo namelis, skalbykla, rūsys su ledaine, sandėliai, o rezidencijoje – ir arklidės.
Beje, Žvėryne sklypus pirko ir turtingi Vilniaus gyventojai – pirkliai, advokatai, gydytojai.
Jie irgi statėsi nuomoti skirtus namus.
– Kokio stiliaus vasarnamius Žvėryne statėsi Sankt Peterburgo valdininkai?
– Intensyvios statybos Žvėryne prasidėjo po 1902 metų. Tuo metu Europoje ir Rusijoje buvo populiarūs istorizmo stiliai ir tų stilių deriniai.
Iki šiol išlikę namai su šveicariško kurortinio stiliaus bokšteliais ir rusiško stiliaus langų apvadais.
Kai kur išlikę ir moderno elementų – pavyzdžiui, verandos su spalvotų stikliukų langais.
Pastatuose gausu atvirų ir įstiklintų verandų, balkonų, terasų.
– Jeigu Žvėryne buvo statomi vasarnamiai, gal tai – ne geriausia vieta infekcinei ligoninei?
– Tuo metu tai atspindėjo modernų požiūrį į infekcinę ligoninę. Buvo statomi atskiri paviljonai pagal užkrečiamąsias ligas. O sergantiems tuberkulioze buvo sveika kvėpuoti pušų oru.
– Bet gal tokia kaimynystė buvo rizikinga gyvenantiems greta?
– Ligoninė buvo gerai izoliuota nuo kitų pastatų. Ligoninės sklypą juosė gatvės, jis su kitais sklypais nesiribojo.
Pastatai buvo statomi pagal naują supratimą, kaip turi funkcionuoti infekcinė ligoninė. Todėl dideli langai buvo į pietų ir rytų pusę, pro juos patektų daug saulės šviesos.
Ligoninė buvo saugi. Per šimtą metų nebuvo jokių incidentų, nors joje buvo gydomi itin sunkūs ligoniai.
Beje, už gydymą Vilniaus miesto gyventojai nemokėjo.
– Ką reiškia tai, kad V.Martinsonas perleido sklypą Vilniaus miestui?
– Tai reiškia, kad ten turi vykti veikla, naudinga miestiečiams, ir jo negalima parduoti.
Negali miesto taryboje sėdintys žmonės parduoti teritorijos, kuri priklauso visiems miestiečiams.
Teritorija ilgą laiką buvo neprižiūrima, nes prieš porą metų Santariškėse buvo pastatytas naujas korpusas, kuriame gydomos infekcinės ligos.
Tačiau tuomet ši vieta turi kitaip tarnauti visuomenei. Ten labai vertingas reliktinių pušų miškas ir mediniai pastatai, kuriuos projektavo žymūs Vilniaus architektai.
Pavyzdžiui, Vaclovas Michnevičius projektavo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią.
Jis taip pat yra projektavęs Halės turgų, Pohuliankos teatrą (dabartinį Rusų dramos teatrą).
– Kiek, jūsų nuomone, metų miestui dovanotą sklypą reikia laikyti tik visuomenės poreikiams tenkinti?
– Manau, kad visą laiką.
Tai – valstybinė žemė
Paulius Markevičius, teisininkas
„Sprendžiant, ką Vilniaus miestas įsipareigojo priimdamas dovanojamą sklypą Žvėryne, reikėtų kelti labai daug dokumentų ir atkurti, kaip ta žemė ėjo iš rankų į rankas.
Pirmiausia reikėtų žiūrėti, kokie įstatymai tuo metu galiojo Rusijoje, kokiomis sąlygomis ir kokiam laikotarpiui dovanotas sklypas Žvėryne.
Jeigu miestas, priimdamas dovaną, ką nors įsipareigojo, pretenzijas dėl įsipareigojimų nevykdymo gali pareikšti tik tas, kuris dovanojo, arba jo paveldėtojas.
Pavyzdžiui, jeigu atsirastų organizacija, kuri pasiskelbtų to komiteto ligoninei statyti teisių perėmėja, ji gal ir galėtų atkurti nuosavybę į sklypą.
Vis dėlto archyvai juk neišliko, dalis jų – Rusijoje.
Vyko karai, keitėsi santvarkos. Dabar ši žemė laikoma valstybine.“
