Mediniame tarpukariu statytame ir paveldo saugomame name įsikūrusi kaunietė Algė Dereškevičiūtė neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kur nors kitur ar dalyje pastato šeimininkautų ir jo išvaizdą pakeistų svetimi žmonės.
Moteris brangina dviejų aukštų dar jos tėvo pastatytą medinuką, nors jį prižiūrėti ir remontuoti pensininkei sunku.
Laimei, gyvenimas kaunietę suvedė su architektu Povilu Konkulevičiumi, kuris sumanė įdomią idėją, kaip padėti išsaugoti ir pradėti restauruoti moters medinuką. Tai – kur kas didesnės idėjos įgyvendinimo pradžia.
Medinius tarpukariu statytus namus antram gyvenimui prikelia ir kiti kauniečiai.
Namą statė mylimajai
Žaliakalnyje esantis Minties Rato gatvės 24-uoju numeriu pažymėtas dviejų aukštų medinis namas – autentiškos medinės tarpukario architektūros pavyzdys. Nors namo apdaila ir jos detalės pamažu lauposi ir nyksta, pastatas neprarado savo grožio ir, jei būtų restauruotas, dar labiau trauktų praeivių dėmesį.
Šiame name šeimininkauja kaunietė A.Dereškevičiūtė.
Moteris pasakojo, kad jos tėvas Jonas Dereškevičius svajojo turėti savo namą.
„Tėvas buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją, dirbo Seinų apskrities vyriausiuoju mokyklų inspektoriumi, bet norėjo gyventi mieste, todėl persikraustė į Kauną.
Dirbo Žaliakalnio pradžios mokyklos vedėju. Buvo aktyvus žmogus, organizavo nedidelius chorus, diriguodavo choristams. Taip susipažino su kur kas jaunesne mergina, ją vedė.
Tėvas sakydavo, kad savo išrinktosios į palapinę neves, todėl labai taupė, kad galėtų pasistatyti namą, nors reikėjo imti ir paskolą“, – pasakojo kaunietė.
Namo projektą parengė technikas Ignas Gastila, ir 1928 metais iškilo rąstinis pastatas. Name buvo įtaisyti dideli originalaus skaidymo langai. Cokolis ir aukštus skirianti juosta apkalti vertikaliomis, pagrindinės lauko sienų dalys – horizontaliomis dailylentėmis.
Namo kampe buvo įrengtas balkonas su stogeliu, po juo – pagrindinio įėjimo tambūras. Mansardoje – pusapskritis langas, kurio ornamentas primena saulutę.
„Tėvas buvo šaulys savanoris, didelis Lietuvos patriotas, todėl ant stogo buvo ir mediniai Gedimino stulpai, bet vėjas juos nuplėšė. O visa kita liko kaip buvę, autentiškos detalės nesunaikintos“, – džiaugėsi A.Dereškevičiūtė.
Moteris pasakojo, kad jos tėvai gyveno antrame aukšte, bute su balkonu. Kitus tris butus nuomojo.
Namus saugojo ir Dievas?
„Už buto nuomą per mėnesį tėvas prašydavo 100 litų. Tada tai buvo dideli pinigai, todėl jis sugebėjo išmokėti paskolą, bet kol atsiskaitė su banku, Lietuvą okupavo sovietai. Tėvas buvo labai doras, sąžiningas žmogus. Kai namas nebuvo nacionalizuotas, mama sakė, kad, matyt, Dievas jį saugo, nes to nusipelnė mano tėvas“, – pasakojo moteris.
Sovietmečiu trijuose butuose gyveno įvairūs žmonės, bet namas ir tada nebuvo pertvarkytas ar suniokotas.
Remontui užsidirbo iš turistų
„Tėvas sulaukė 96 metų. Kai jau buvo senas, aš vis sakydavau, kad namą reikia remontuoti, bet jis man to neleido daryti, juokaudavo, kad pro senus medinius langus pučiantis vėjas yra puiki ventiliacija“, – prisiminė moteris.
Odontologe dirbusi A.Dereškevičiūtė pasakojo, kad sovietmečiu bet kokios statybinės medžiagos, dažai buvo deficitas ir kainavo brangiai. Tačiau moteris sugalvojo, kaip užsidirbti, kad namą galėtų remontuoti.
„Iš Sovietų Sąjungos į Kauną trims dienoms atvykdavo turistai. Po tris ar keturis siųsdavo apsistoti mūsų namuose. Taip pavyko surinkti pinigų ir 1974 metais pakeisti namo stogą, lietvamzdžius, nudažyti pastatą. Tai buvo paskutinis didesnis medinuko remontas“, – pasakojo A.Dereškevičiūtė.
Namo dalį norėjo nupirkti
Kaunietės vaikai gyvena atskirai, todėl moteris likusi viena 10 kambarių name, kai kurias valdas bandė nuomoti. Tačiau labai brangiai kainuoja namo šildymas dujomis, nes anksčiau buvusios krosnys sovietmečiu buvo išardytos. Nuomininkai dėl didelių išlaidų ilgai neužsibūdavo.
„Kurį laiką pas mane vis lankydavosi vienas Kaune gyvenantis prancūzas. Jis buvo įsimylėjęs mano namą ir prašė dalį jo parduoti, nes labai vertino senąją medinę architektūrą“, – pasakojo kaunietė.
Šis prancūzas moteriai pasakodavo, kad yra kilęs iš Liono. Šio miesto valdžia norėjo nugriauti senus medinius pastatus, bet gyventojai tam pasipriešino ir medinukai buvo restauruoti. Nuo to laiko miestas pradėjo gauti nemažai pajamų, nes apžiūrėti autentiškų statinių plūsta turistai.
„Tas žmogus man vis sakydavo, kad taip bus ir su mūsų mediniais autentiškais Žaliakalnio namais, – po kelių dešimtmečių jie bus nepaprastai brangūs ir įdomūs turistams. Vis dėlto aš jam dalies namo nepardaviau. Manau, kad reikia arba parduoti visą pastatą, arba jame gyventi pačiai, kad jis būtų išsaugotas, nenugriautas.
Aš vertinu tokios architektūros namus, gaila, kad daugeliui jie nerūpi ir medinė architektūra nyksta“, – apgailestavo A.Dereškevičiūtė.
Pati mokėsi restauruoti
Kaunietės namas yra saugomas kultūros paveldo objektas ir moteris kaip išmanydama bando pastatą išlaikyti. 2016 metais Kultūros ministerija sumanė surengti kursus tiems, kurie nori išmokti restauruoti senus medinius langus.
„Mano namas virto eksperimento vieta. Pulkas kursų dalyvių čia mokėsi restauravimo subtilybių. Kursuose dalyvavau ir aš pati. Projekto dalyviai restauravo du medinius mano namo langus“, – prisiminė A.Dereškevičiūtė.
Kaunietė susipažino ir su architektu P.Konkulevičiumi, kuris taip pat gyvena Žaliakalnyje, prosenelio pastatytame mediniame name, ir jį restauruoja savo rankomis.
Apsilankęs pas A.Dereškevičiūtę P.Konkulevičius nusprendė, kad šį pastatą būtina išsaugoti ateinančioms kartoms.
„Kaune medinė architektūra vis dar sparčiai nyksta, nors nemaža jos dalis yra unikali net viso Baltijos šalių regiono kontekste. Jei tai nesikeis, po 30 metų situacija taps panaši į Palangos atvejį, kur iš įspūdingos medinės kurorto architektūros kolekcijos beliko vos keli autentiški pastatai. Bus prarasta proga pakartoti sėkmingą Rygos pavyzdį, kur mediniai namai jau bene 10 metų pavyzdingai tvarkomi ir yra įtraukti į daugelį turistinių maršrutų“, – sakė architektas.
Jis pastebėjo, kad medinė architektūra nyksta ne tik griaunant pastatus. Dažnai tai nutinka ir namo rekonstrukcijos metu, nes visavertė namo tvarkyba yra sunkiai įkandama.
„Norėtųsi užkirsti tam kelią. Todėl sugalvojau, kaip ne tik būtų galima padėti Minties Rato gatvės 24-ojo namo šeimininkei atkurti sunykusias medines fasadų dalis, bet ir kitų medinių namų savininkams sukurti galimybę tęsti ar pradėti tokius darbus ateityje.
Siekiu paskleisti žinią likusiai medinukų savininkų bei gyventojų bendruomenei, kad egzistuoja sąlyginai nesudėtingas, tvaresnis būdas atkurti autentiškas medinių namų detales“, – sakė architektas.
Peiliai liks lentpjūvėje
P.Konkulevičius internete paskelbė apie savo projektą „Statybų kultūros fondas“ ir visų norinčiųjų paprašė suaukoti 1 tūkstantį 850 eurų.
„Už surinktas lėšas norime pagaminti ne mažiau kaip 2 lentų frezavimo peilius. Jais išpjausime reikiamo profilio lentas, nupirksime autentiškų linų sėmenų dažų ir kitų reikiamų medžiagų, suorganizuosime talką ir A.Dereškevičiūtės namo fasado lentas pakeisime“, – pasakojo architektas.
Už gautas aukas bus pagaminti ne tik specialūs peiliai, kurie liks lentpjūvėje, bet bus sukurti ir jų brėžiniai, kuriais galės naudotis kitų medinių namų savininkai. To reikia, nes lentpjūvėse jau nebėra lentų su tarpukariui būdingais profiliais. Kai tokios dailylentės pakeičiamos paprastomis, nyksta autentiška namo išvaizda.
Per kelias savaites žmonės jau paaukojo daugiau kaip pusę reikiamos sumos.
Kuria vertingą fondą
Pagalba A.Dereškevičiūtei yra tik kur kas didesnio P.Konkulevičiaus sumanymo pradžia. Pradėjęs domėtis medinių namų restauravimu architektas susidūrė su tuo, jog norint rasti informacijos reikia sugaišti daug laiko.
„Trūksta metodiškai sudėliotos ir vienoje vietoje pateiktos informacijos apie medinių pastatų restauravimą. Stinga žinių, kokios medžiagos buvo naudojamos, kaip jas pasigaminti, kur gauti, kur rasti šią sritį išmanančius meistrus ar kaip darbus atlikti patiems. Visa tai drauge su bendraminčiais norėčiau susisteminti ir sudėti į vieną vietą. Tai ir būtų „Statybų kultūros fondas“, – sakė architektas.
Kol kas jis su kolegomis nuomojasi patalpas, į kurias atsigabena iš griaunamų ar restauruojamų namų parsivežtas autentiškas medinių pastatų detales, turi daug medinių lentelių profilių pavyzdžių. Vertingas detales vėl galima panaudoti arba jos gali būti pavyzdžiai, jei detalės gaminamos iš naujos medienos.
„Turint tokius pavyzdžius lengviau restauruoti dar likusius medinukus. Informacija ir pavyzdžiai gali padėti ir medinių namų savininkams, ir paveldosaugininkams“, – teigė P.Konkulevičius.
Architektas pasakojo, kad neretai jis būna paskutinis žmogus, kuris apsilanko mediniuose namuose prieš juos nugriaunant.
„Jaučiuosi tarsi jiems suteikčiau paskutinį patepimą. Imu galvoti, kas tokiuose namuose gyveno, kokie tų žmonių likimai, kodėl namai griaunami. Tai nepaprastas, bet liūdnas jausmas, todėl noriu, kad kuo daugiau tokio palikimo būtų išsaugota“, – kalbėjo P.Konkulevičius.
Savininkai atkūrė kiekvieną detalę
Minties Rate akį traukia ir 6-uoju numeriu pažymėtas žalias namas. Jis kruopščiai atnaujintas. Privačiame name gyvena kauniečių Mildos ir Kęstučio Baranauskų šeima.
M.Baranauskienė pasakojo, kad medinis namas buvo pastatytas 1926 metais. Dalis jo pastaruoju metu priklausė vienai architektei, po jos mirties kauniečiai ir įsigijo seną nekilnojamąjį turtą.
„Namas buvo labai prastos būklės. Bet nė negalvojome vietoj jo statyti kitokio pastato. Išardę senas pastato sienas meistrai išpjovė lygiai tokias pat naujas lentas, namą nudažėme tokia spalva, kokia buvo tarpukariu.
Atnaujinti medinį namą nėra paprasta, užtrukome 3 metus. Mums pasisekė, kad dėl viso namo remonto sutarėme su kaimynais ir prikelti medinį namą pavyko“, – sakė M.Baranauskienė.
Šeima viską darė savo rankomis
Kiekvienas, kas užklysta į Aleksote esančią Sietyno gatvę, nejučia sustoja. Žvilgsnį prikausto čia stūksantis įspūdingas 17-uoju numeriu pažymėtas medinis namas. Jo šeimininkai kauniečiai Tadas ir Jurgita Žebrauskai su pulku savo vaikų stengiasi išsaugoti kuo daugiau autentiškų pastato elementų.
Medinė vila Sietyno gatvėje buvo pastatyta tarpukariu. Jos projekto autorius – statybos technikas Jonas Varneckis.
Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas, jame veikė vaikų darželis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę namas buvo grąžintas J.Varneckio seseriai. Pastatas buvo pardavinėjamas, kelerius metus jame niekas negyveno, todėl jis buvo virtęs vietos girtuoklių lindyne. Viskas, ką buvo įmanoma pavogti, buvo išnešta.
1994 metais namą įsigijusi kauniečių pora suvokė, kad nors ir labai apleistas, tačiau namas – išskirtinis ne tik dėl architektūros, bet ir dėl savo istorijos. Apleistas, apgriuvęs namas nebuvo įtrauktas į paveldo objektų sąrašą, todėl naujieji jo savininkai pastato galėjo ir neatstatyti.
„Daugelis mums sakė – sudeginkite ir statykite naują namą arba aptinkuokite iš išorės, kad būtų šilčiau“, – prisiminė J.Žebrauskienė.
Tačiau sąmoningi kauniečiai tokių patarimų neklausė. Šeima pamažu ėmėsi atstatyti namą. Kauniečiai paskelbė, kad norėtų, jog kas nors grąžintų duris, kurias paėmė. Netrukus atsirado Marvelėje gyvenęs vyras, jis atgabeno 9 šiame name buvusias duris ir mums jas pardavė.
Patys kauniečiai dalį senų namo sienų rąstų pakeitė naujais, namą šiek tiek apšiltino iš vidaus. Pakeitė ir kelis visai sutrūnijusius ir išklypusius antro aukšto langus.
Skardinį tarpukariu dengtą stogą išsaugojo, tik jį apdengė nauja danga. Teko išardyti ir senas apgriuvusias koklių krosnis. T.Žebrauskas kone viską darė savo rankomis.
Šeima šveitė ne vieną sluoksnį aliejinių dažų, kuriais sovietmečių buvo dažytas namo fasadas, vidaus sienos, langai. Drauge su sūnumis drožinėjo stogą ir balkonus puošiančias detales. Sužinoję, kad balkonus tarpukariu puošė Gedimino stulpus primenantys ornamentai, sukūrė panašias balkonų tvoreles.
Pora domisi ir kitų Kauno medinukų likimu. Jiems skaudu matyti, kad daugelis kauniečių, norėdami gyventi patogiau, medinių namų remontui naudoja modernias medžiagas, ir autentiškos detalės nyksta.
