Ką galime padaryti iš medžio ir kodėl Lietuvoje dar nėra medinių daugiabučių papasakojo architektas, Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros profesorius Tomas Grunskis.
– Švedijoje neseniai pastatytas medinis dangoraižis, tuo tarpu Lietuvoje kalbant apie medinę architektūra dažniausiai apsiriboja rąstiniais namais. Ar mums trūksta žinių? Noro?
– Kalbant apie medį architektūroje reiktų išskirti dvi dalis – vertybinis ir technologinis klausimai.
Skandinavai suvokia medį kaip vertybę, ekologinį tvarumą ir kryptingai eina medienos panaudojimo architektūroje keliu. Tai nėra paprastas ir pigus kelias. Augant reikalavimams statybose, reikia modernių technologijų, kurios padarytų taip, kad medis juos atitiktų. Todėl pirma reikia priimti vertybinį sprendimą, kad to tikrai reikia, o tada jau ieškai technologijų.
Mes Lietuvoje turime labai daug patirties su medžiu. Medis visada buvo naudojamas kaip vietinė medžiaga. Pažiūrėkite į kaimus, jie mediniai. Tiesa, mediniai namai nyksta, bet čia irgi tam tikras tvarumas – jei žmogus nebegyvena name, jis supūva ir išnyksta. Tai tam tikra filosofinė doktrina, kuri atspindi mūsų kultūrą, atkartoja gamtos cikliškumą.
Medinių daugiabučių turime ir Lietuvoje, Kaune yra medinių dar tarpukaryje statytų keturbučių, Vakarų Lietuvoje yra karkasiniai fachverko pastatai, kur medžio karkasas užpildytas moliu ar plytomis.
Šuo metu yra technologiniai sprendimai, kaip statyti, kad pastatai ilgiau išliktų, bet žvelgiant bendriau, ar tikrai reikia, kad namas stovėtų ilgiau nei žmonėms to reikia – atviras klausimas?
– Sakote, kad statyba iš medienos – brangus malonumas. Galbūt tai stabdo jos panaudojimą?
– Lietuvoje norime statyti greitai ir pigiai. O medį reikia apdirbti taip, kad jis atitiktų skirtingus šiuolaikinius gaisro saugos, atsparumo, garso sklaidos ir kitus reikalavimus. Tačiau iš tiesų galutinę mokamą kainą ir gaunamą naudą gan sunku įvardinti, nes viena yra statybos kaina, kita – eksploatacija ir bei gaunama nepaskaičiuojama nauda. Taip, statyti iš medžio kartais būna brangiau nei iš plieno, betono ir plytų, jei keliame tuos pačius pastato tipologinius reikalavimus, pavyzdžiui, dangoraižiui. Tačiau gyventi mediniame name be kita ko yra gerokai komfortiškiau ir sveikiau tiek psichologine, tiek ir ekologine prasme. Kaip galime įvertinti gaunamą tokią naudą?
Kitas klausimas – visuomenės sąmoningumo lygis. Pavyzdžiui, šiuo metu degalai kainuoja gerokai brangiau nei prieš metus, bet dėl vertybinių nuostatų daugelis mūsų sutinka už juos mokėti brangiau. Panašiai ir su medžiu. Medis – tvari medžiaga, atsinaujinantis resursas ir reikia vertybinio požiūrio bei visuomenės brandos, norint bendrai sutarti, jog ją naudoti ir vystyti technologijas ta linkme yra verta ir kad šis naudojimas reikalaus kur kas mažiau energijos sąnaudų statyboje, net jei tai kainuos brangiau.
Skandinaviškoje architektūros tradicijoje iš kartos į kartą buvo perduodama vertybė, kad savi namai dažniausiai turėtų būti mediniai, su tuo šiandien yra susijusi ištisa gyvenamųjų namų statybos ir gamybos pramonė, kuri neatsiejama nuo miško pramonės. Dauguma mūsų Lietuvoje, pripažinkime, vis dar esame posovietinės ir potrauminės visuomenės dalyviai, kurie daug ko mokosi iš naujo.
Per 30 metų jau užaugo kelios kartos, bet labai dažnai atrodo, kad sprendimų priėmėjai vis dar gyvena su kažkokiu sovietmečio šlaku galvose, kuris sulaiko nuo esminių vertybinių sprendimų ir šioje srityje, neįžvelgiant ne tik galimybių, bet ir nesilaikant bendrųjų globaliųjų ekologinių tendencijų. Medis visuomeninėje ir komercinėje architektūroje bei statybose dažnai yra susijęs su sprendimu mokėti brangiau, tačiau už vertingesnį, tvaresnį rezultatą.
– Galbūt trukdo ir mitai, kad medis tai pelėsis, trumpaamžiškumas, kitos problemos?
– Visi tai – tėra mitai. Jau seniai visa mediena statybose yra apdirbama – impregnuojama tiek nuo vabzdžių, tiek ir siekiant pagerinti priešgaisrines savybes. Žinoma, yra tam tikrų technologinių skirtumų lyginant medį su kitomis medžiagomis. Minėtam švediškam dangoraižiui negalėtume naudoti paprastos medienos. Tokiai statybai, matyt, naudotina kryžminio klijavimo medienos technologija, kuri savo savybėmis kartais net pranoksta tradicines statybines medžiagas.
Pavyzdžiui, gaisro atveju nedažytas priešgaisriniais dažais plienas gana greitai keičia savo savybes ir kinta jo atsparumas, kai kryžmiškai ar net paprastai klijuota medinė konstrukcija smilksta lėčiau, konstrukcijos atsparumas išlieka ilgiau ir taip suteikiamas ilgesnis evakuacijai būtinas laikas.
Abi konstrukcijų technologijos yra geros, šiais keistais laikais gali būti, kad klijuotas medis nebėra brangesnis už plieno konstrukcijas arba kaina labai supanašėjusi. Bet tai, kad medis konstrukcijose gali būti tiek pat saugus ir efektyvus – yra mažiau pripažįstamas faktas. Matyt daugeliui reikia peržengti kažkokį psichologinį barjerą, kad medis yra degi ir nesaugi medžiaga gaisro atveju. Technologijos jį saugiu padaryti yra, tačiau norint tai pripažinti reikia tam tikro išprusimo, reikia atsikratyti stereotipų, ką dažnai padeda padaryti edukacija.
Lietuva turi gana senas medžio apdirbimo tradicijas, turime seniai veikiančią klijuotos medienos sijas gaminančią įmonę, atsiranda vis daugiau naujų su medienos technologijomis dirbančių įmonių, tokių įmonių yra ir Latvijoje. Iš principo Lietuvoje galėtume kurti savitą medinio būsto koncepciją, taip, kad jis būtų statomas iš vietoje išaugintos ir pastoviai atsodinamos medienos. Bet tam reikia kompleksiško, programinio požiūrio ir vizijos, tačiau vizionierių šiuolaikinėje Lietuvos politikoje mažoka.
– Kiek teko kalbėti su architektais, Lietuvoje medinės architektūros nėra ne tik dėl poreikio trūkumo, bet ir dėl statybos reikalavimų. Ar tai tiesa?
– Taip, Lietuvoje turime vienus griežčiausių Europos Sąjungoje gaisrinės saugos reikalavimus. Tai nėra blogai, nes žmonių saugumas yra labai svarbu.
Kita vertus, turime ir technologijų, kurios padaro medieną saugia, tačiau, kad tai pripažintume, kaip minėjau, reikia peržengti psichologinius ir po to biurokratinius barjerus. Šiuo metu medinė statybos technologija yra plačiai taikoma privačių namų tipologijoje, bet dangoraižiai ir daugiabučiai... na, aš asmeniškai šiuo metu neįsivaizduoju, kaip reikėtų įtikinti ekspertizę, kad tokios tipologijos medinis pastatas bus saugus.
Tam reikėtų begalės sertifikatų, bandymų ir pan., tad, matyt, dėl šių kliūčių dabartinės medžio technologijos Lietuvoje daugiabučiams ir dangoraižiams dar nėra pritaikomos.
– Ar tai reiškia, jog medinės architektūros dangoraižio Lietuvoje niekada nebus?
– STR (Statybos techninis reglamentas) yra dokumentai, kurie nuolat keičiasi. Jei atsiras realus poreikis ir argumentuoti siūlymai, tikėtina, kad jų nuostatos ateityje bus peržiūrėtos. Tačiau tam reikia nemažai politinės valios, resursų ir net idealizmo.
Tokį pokytį gali nulemti kylančios energijos resursų kainos ir Europos Sąjungos žaliojo ir tvarios architektūros kursas. Šiuo metu visoje Europoje aktyviai plėtojamos skirtingos aplinkosauginės iniciatyvos, o medinė architektūra ir technologijos šiame kontekste yra itin tvari ir draugiška aplinkai, ją naudoti ir gaminti reikalingos palyginti nedidelės energetinės sąnaudos.
Minėti sparčiai brangstantys energijos resursai mūsų laikais yra labai svarbus veiksnys. Plieno gamybai reikia itin daug energijos, tad gali būti, jog ateityje jis tiesiog pasidarys per brangi medžiaga ir tuomet visi būsime priversti peržvelgti prioritetus ir medžiagų naudojimo preferencijas.
Aš asmeniškai manau, kad jei būtų sukurta medinės statybos dotavimo programa, ją sprendžiant kompleksiškai valstybės mastu, bent panaši į elektromobilių dotavimą, medžio technologijų naudojimas architektūroje ir statyboje stipriai populiarėtų. Tačiau, kaip minėjau, tam, kad būtų pasiūlyti ir priimti tokie sprendimai, reikia vizionierių ir bendros valstybinio masto medžio pramonės sistemos, kuri kompleksiškai apimtų daugiau sričių, ne tik architektūrą, o to kol kas dar neturime.
