Vilijampolėje, Jurbarko gatvėje, stovi senas medinis namas. Jame dar nuo tarpukario veikia vaistinė.
Jos vadovė vaistininkė Aldona Pakrijauskienė uoliai saugo šios vaistinės interjero detales, senovinius medicinos įrankius lankytojams rodo lyg muziejaus eksponatus, o kai kam ir pasiūlo pasėdėti ant specialios kėdės, saugančios nuo hemorojaus.
Vaistininkė itin brangina senąjį palikimą ir sunaikinti jo neketina.
Vaitinę šildo krosnys
Pravėrus senos vaistinės duris nustebina vaizdas. Į patalpą reikia įeiti per medinį tambūrą.
Iki šiol puikiai tarnauja įspūdingi metaliniai tarpukariu įrengto medinio prieangio durų vyriai ir rankenos.
Prie vaistininkės prekystalio stovi senos medinės spintos su daugybe stalčių. Lankytojai gali prisėsti ant medinių kėdžių be atlošų.
Minutes skaičiuoja du senoviniai laikrodžiai. Žiemą šiluma sklinda iš dviejų malkomis kūrenamų krosnių. Autentiškos net grindinio plytelės. Smalsu apžiūrėti ir senas svarstykles, kuriomis vaistininkai naudojosi tarpukariu.
Patalpoje pilna vazonų su įvairiomis gėlėmis, yra net lentyna su knygomis, kurias lankytojai gali pasiskolinti.
Pravertė langas tambūre
Visą šį turtą išsaugojo Panerių vaistinės vadovė A.Pakrijauskienė.
Moteris dirbti čia pradėjo 1986 metais. Kaunietė domisi istorija, vertina tarpukario palikimą, todėl nė minties nebuvo, kad vaistinėje reikia atlikti remontą ir ją paversti tokia pat neįdomia ir beveide, kokios yra šiuolaikinės vaistinės.
Moteris tikino, kad tarpukario baldai ir kita įranga tarnauja puikiai.
„Pavyzdžiui, tambūre įrengtas langelis, nes anuomet vaistinė dirbdavo ir naktimis, per jį lankytojams būdavo paduodami vaistai. Kai užgriuvo koronaviruso pandemija, šis langelis vėl pravertė“, – pasakojo A.Pakrijauskienė.
Prašo pasverti papuošalus
Medinės kėdės be atlošų su išlenktomis sėdynėmis, pasirodo, yra ne šiaip baldai.
Sėdint ant tokių kėdžių sumažėja rizika, kad išsivystys hemorojus.
Senomis svarstyklėmis, kurios rodo ne tik gramus, bet ir decigramus – vieną dešimtąją gramo dalį, – vaistinės lankytojos prašo pasverti auksinius jų papuošalus.
Kitoje patalpoje yra ir daugiau tarpukario baldų bei įrangos. Pavyzdžiui, iki šiol puikai veikia medicininiams įrankiams sterilizuoti skirtas autoklavas, yra ir oro sterilizavimo lempos.
„Jų nenaudojame, bet saugome. Šiais neramiais laikais negali žinoti, kokių senų technologijų gali prireikti“, – pusiau juokais kalbėjo vaistininkė.
Pačiai A.Pakrijauskienei labai brangi keraminė lėkštė, ant kurios yra vaistinės pavadinimas ir įkūrimo metai „Panerių vaistinė 1936“.
„Sovietmečiu buvo madinga vaistinėms suteikti vardus. Kadangi netoli teka Neris, buvo sugalvota, kad įstaiga vadinsis Panerių vaistine.
Šią lėkštę sukūrė tuomečiame Kauno dailės kombinate dirbusi keramikė. Girdėjau, kad tai garsi meistrė, norėčiau sužinoti jos vardą, pavardę ir net su ja susipažinti“, – sakė A.Pakrijauskienė.
Į vaistinę atgabeno gėlių
Ši vaistinė yra ne tik vieta, kur vietos gyventojai įsigyja vaistų. Tai ir bendravimo oazė. Vaistininkė pasakojo, kad kartais žmonės užsuka tik pasiguosti, tiesia šviesiai pasako, kad atėjo pabendrauti ir įsiūlyti kokios tabletės A.Pakrijauskienė jiems nė nebando.
Šioje vaistinėje galima sulaukti ne tik paguodos, bet ir pasiskolinti knygų ar net dovanų gauti kokį nors vaistinį augalą.
„Viena moteris, sužinojusi apie Panerių vaistinę, paskambino ir pasakė, kad turi alaviją ir kvapiąją pelargoniją, kurių jai nebereikia, o išmesti gaila. Ji iš Šilainių autobusu atvežė šias gėles. Kitas vaistinės lankytojas jas mielai pasiėmė“, – pasakojo A.Pakrijauskienė.
Tai, kad vaistinė yra ir vietos gyventojų susibūrimo vieta, patvirtino keli jos lankytojai.
„Lankausi čia beveik 40 metų. Atsimenu, sovietmečiu čia dar nebuvo vandens, jį atveždavo ir vaistininkai vaistus gamindavo vietoje.
Beveik tiek pat metų pažįstu ir mūsų vaistininkę.
Ji žino visų nuolatinių klientų vardus, jų ligų istorijas ir nuoširdžiai pataria, kokias priemones pirkti“, – pasakojo Vilijampolės gyventoja Rasa Kazlauskienė.
Dar vienas nuolatinis klientas Jonas pasakojo, kad netoli nėra sveikatos priežiūros centro, gydytojų kabinetų, todėl vyresni žmonės traukia į vaistinę.
„Žmonių čia būna nedaug, beveik tik vietiniai, todėl ir pasikalbėti su vaistininke ar kaimynais laiko užtenka“, – sakė kaunietis.
Įamžino ir išskirtinį pirkėją
Medinis namas, kuriame veikia Panerių vaistinė, pastatytas dar 1906 metais. Nuo pat jo pastatymo pradžios pastato paskirtis nesikeitė. Tačiau tų laikų dokumentų neišlikę, bet neprarastas vėlesnių laikų vaistinės metraštis.
Jame rašoma, kad Vilijampolės vaistinė buvo atidaryta 1936 metais. Jos steigėjas – Eduardas Danilevičius. Po kelių mėnesių jis vaistinę pardavė Emilijai Juškevičienei.
1939 metais įstaigos vedėju dirbo chemikas vaistininkas Vaclovas Survila. Užfiksuota, kad tais metais vaistinėje dirbo vienas chemikas vaistininkas ir vienas mokinys, o receptų registravimo dienyne per metus įrašyti 7 tūkstančiai 864 receptai.
Net Antrojo pasaulinio karo metais, kai greta buvo žydų getas, įstaiga dirbo. Sovietmečiu ji buvo nacionalizuota ir gavo 56-ąjį numerį.
1980 metais jai suteiktas Panerių vaistinės pavadinimas.
Paskutįkart remontas vaistinėje darytas 1966 metais.
Metraštyje likęs dar vienas įdomus įrašas: „1993 m. birželio 24 d. paskelbiama apie lito – Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos – įvedimą. Pirmasis lankytojas mokėjo litais 1993 m. birželio 29 d. Tai buvo Vaclovas Vitkus, gimęs 1944.09.30, apipavidalintojas-dailininkas, baigęs aukštesniąją meno mokyklą. Pirko už 10 litų 53 centus.“
Išliko deficito laikų interjeras
Kauniečiai kur kas geriau žino Laisvės alėjoje pirmajame 100-uoju numeriu pažymėto daugiabučio aukšte veikiančią „Vilties „ vaistinę.
Ją provizorius Petras Staugaitis įsteigė 1925 metų liepos 8 dieną. 1940 metais ji buvo nacionalizuota ir įstaigai suteiktas 63-asis numeris.
Pasak architektūros istoriko Vaido Petrulio, sovietmečiu vaistinės interjeras ne kartą keitėsi. Iš pradžių architektūra atspindėjo stalinistinį neoistorizmą, vėliau interjeras performuotas pagal minimalistinius modernizmo principus. Paskutinį vaistinės raidos etapą galima įvardyti kaip sovietmečio manierizmą ar socialistinį postmodernizmą.
„Iki šių dienų išlikęs dekoratyvus, bet eklektiškas interjeras atspindi vėlyvojo sovietmečio procesus, kai pertvarkant pabodusius asketiškus modernistinius interjerus buvo griebiamasi įvairiausių medžiagų bei technikos – to, kas tik buvo prieinama visuotinio deficito sąlygomis“, – sakė V.Petrulis.
„Vilties“ vaistinė, architektūros istoriko nuomone, yra vienas autentiškiausių ir unikaliausių šio proceso pavyzdžių.
Marmurinė sienų bei grindų apdaila oficinoje bei administracinės dalies koridoriuje čia derinta su originaliomis plastikinių vamzdelių ir medinių konstrukcijų lubomis bei masyviais stiklinių vamzdelių šviestuvais. Interjerą puošia dailininko Antano Kmieliausko freska.
