„Namas prie Kauno geležinkelio tunelio… Senoje tunelio statybų nuotraukoje – pirmas namas iš kairės. Kažkas pradėjo ardyti pastatą. Kiekvieną dieną kažką nulupa malkoms. Prieš savaitę buvo veranda. Vakar buvo langas, dabar jau nėra. Galite pasidomėti, ar namas kultūros paveldas. Nuotraukoje matosi, kad namas jau stovėjo, kai prasidėjo tunelio statybos.
Įdomu, koks namo likimas. Ar restauruos, ar griaus. Žaliakalny savininkas griovė nuosavą senovinį namą ir jam iškėlė baudžiamąją bylą, reikalauja, kad atstatytų. O čia valdiškas senovinis namas, kažkas specialiai jį naikina ir viskas gerai“, – kovo 7 d. įžvalgomis ir apardyto namo nuotraukomis dalijosi skaitytojas.
Čia reikia pataisyti vieną medinės architektūros entuziasto netikslumą – nors tunelio statybų nuotraukoje matomas panašus į šį pastatas, tai turėjo būti kitas namas, nes minima nuotrauka daryta 1861 m., o 17-asis Tunelio gatvės medinukas, Registrų centro duomenimis, pastatytas 1899 m.
Vis tiek, vieno aukšto rąstinis gyvenamasis namas skaičiuoja respektabilų daugiau kaip 100 metų amžių. Beveik 262 kv. m bendro ploto pastatas šildomas krosnimi, o dėl didelių sąskaitų jo buvusiems gyventojams sukti galvos nereikėjo, nes čia nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos ar dujų įvado.
Vieni kuria pečių, kiti saugo
Trečiadienį šios publikacijos autorius savo akimis nusprendė įsitikinti, ar iš namo kas belikę. Teritorijoje rado išmėtytas interjero ir išorės dalis, neberado verandų, visai kaip skaitytojo prieš porą savaičių darytose nuotraukose. Nelaikykite žurnalisto naiviu, atgal stojusių verandų pamatyti jis, žinoma, ir nesitikėjo. Dar mažiau liko fasado dailylenčių ir pastogę puošiančių ornamentuotų lentelių.
Du jauni vyrai kaip tyčia į furgonėlį krovė pagyvenusias, bet dar neblogos būklės rombais apkaltas duris. Galima pamanyti, krosniai, tačiau šviesus dienos metas išdavė nekenkėjišką veiklos pobūdį – priėjus pasikalbėti, paaiškėjo, kad išgelbėti kas dar gelbėtina bando medinio paveldo entuziastas architektas ir urbanistas KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkas.
Pastarasis kauniečių pamažu draskomą namą fiksavo fotoaparatu ir apgailestavo pastatą esant per daug suirusį, kad jį būtų galima įamžinti 3D skenavimo būdu. Architektas antrino, kad vertingas apskritai yra ne tik senas medinis namas kaip visuma, tačiau ir atskiros jo detalės, pagamintos šiandien nenaudojamomis ir kartu su nykstančiais medinukais į užmarštį keliaujančiomis technikomis.
Norint autentiškai atkurti ir saugoti medinę architektūrą, anot pašnekovo, labai svarbu išlaikyti senuosius žaliavos apdirbimo metodus ir juos savotiškai aktualizuoti sudarant galimybes žmonėms patiems remontuoti turimas vertingas architektūrines detales. Tokios dirbtuvės Vakaruose esą populiarios, o juose naujam gyvenimui prikelti elementai – vertingi. Lietuvoje, pasak architekto, dar reikia nuveikti rimtą švietimo darbą, kad visuomenė ir NT vystytojai vertintų ne tik autentišką išvaizdą, bet ir „vidurius“.
Palinkėjęs geros dienos, žurnalistas pasuko savo keliais.
Avarinės būklės pripažintas beveik prieš dešimtmetį
Vidutinė Tunelio gatvės 17-ojo namo rinkos vertė nustatyta 2001-aisiais – tuomet ji siekė 27 tūkst. eurų, o pastatyti identišką naują objektą kainuotų virš 78 tūkst. eurų. Norint perkelti šiuos skaičius į nūdienį ekonominį kontekstą, tikriausiai, reikėtų juos padauginti kelis kartus. Grynai pragmatiniu požiūriu, kur kas vertingesnė žemė, ant kurios stovi medinukas – 2022-ųjų Registrų centro duomenimis, 0,2 ha sklypo vidutinė rinkos vertė siekia 81 600 eurų.
Pastato fizinis nusidėvėjimas siekia 71 proc., 2014 m. jis pripažintas avarinės būklės. Sklype taip pat esama 1899–1981 m. iškilusių keturių ūkinių pastatų, kitų inžinerinių statinių: šuliniai, tvora, kiemo aikštelė, tarpukario lauko tualetai. Šios gyvenamosios infrastruktūros dabar galite rasti tik apgailėtinus likučius.
Sklypas nuo 2022 m. skirtingomis dalimis priklauso trims fiziniams asmenims, jungtinės veiklos sutartimi nuo 2020 m. valdomas ir gyvenamasis namas. Ilgus dešimtmečius, bent nuo 1959 m. pastatas buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdyta Kauno miesto savivaldybės tarybos. Vėliau nekilnojamasis turtas pamažu privatizuotas, pakeitė kelis savininkus.
Originalus, bet be teisinės apsaugos
Geležinkelininkų pastatą 2013 m. Kauno medinės architektūros duomenų bazėje „Archimedė“ aprašė architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė. Mokslininkės žiniomis, namą projektavo architektas Vladimiras Serocinskis (taip pat nubraižęs K. Donelaičio g. 5 projektą), 1897–1899 m. statė Peterburgo-Varšuvos geležinkelio pastatų prižiūrėtojas Gustavas Lechelis, su giminaičiais jame pats ir gyvenęs.
Pailgame simetriškame name pagal pirminį projektą buvo įrengti šeši vieno kambario ir virtuvės butai, turėję atskirus įėjimus per prieangius, ir du analogiški butai mezonine. Dalį butų nuomojosi geležinkelio tarnautojai, kituose gyveno šeimininkai.
„Namas pasižymi ypač gausia šveicariško stiliaus puošyba – plačiais profiliuotais langų apvadais, tiesiais lentynėlių pavidalo sandrikais, galinių fasadų, prieangių ir mezoninų pastogių prikaltėmis. Tai būdingas XIX a. pabaigos geležinkelininkų namas (gyvenamieji statyti tik mediniai). Jo dekoro detalės originalesnės, nei kitų stoties zonoje išlikusių namų“, – kultūrinę pastato vertę įvertino N. Lukšionytė.
Ši vertė, vis dėlto, niekaip neįtvirtinta įstatymo raide. Pastatas neįrašytas į Kultūros vertybių registrą, tik nedidelis sklypo kampas priklauso nekilnojamųjų kultūros vertybių – 1-ojo Žaliakalnio draustinio ir Žaliakalnio istorinės miesto dalies – apsaugos zonai.
Kauno savivaldybės svetainėje projektinių pasiūlymų adresu Tunelio g. 17 nepateikta, progreso nematyti ir atvirame Kauno projektų žemėlapyje, Teritorijų planavimo ir statybos vartuose neregistruotas statybos leidimas šioje vietoje. Neaišku, kas po dalelę ardo medinuką – belieka manyti, kad šimtametes lentas lupa pigesnio kuro katilui ieškantys gyventojai.
Objekto virsmo nekilnojamąja vertybe subtilybes portalui „Kas vyksta Kaune“ pakomentavo Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyriausioji specialistė Sabina Strazdienė
Kaip paaiškino specialistė, kultūros vertybių apskaitos procesas vyksta nuolatos. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos procesą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas.
2020 m. buvo sukurtas Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorius – galimai vertingųjų savybių turinčių objektų sisteminis sąrašas, leidžiantis greičiau surinkti pradinius duomenis apie vertingųjų savybių galbūt turinčius objektus, įsivertinti, kiek ir kokių objektų yra išlikę iki šių dienų. Sąrašas yra viešas ir skelbiamas čia. Naujus objektus registruoti galima pasinaudojus šia forma.
Inventorizavimą organizuoja ir koordinuoja Kultūros paveldo departamentas (KPD). Inventorius yra nuolatos pildomas, inventorizavimą vykdyti gali fiziniai bei juridiniai asmenys, savivaldybių paveldosaugos padaliniai ar specialistai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, muziejai, mokslo ir studijų paveldosaugos bei kitos tyrimų institucijos, savo veiksmus derindamos su KPD.
Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas apima reikalingos apskaitos dokumentacijos parengimą ir vertinimą. Nekilnojamųjų kultūros paveldo aktų projektų parengimui reikalinga surinkti, išanalizuoti visą istorinę ir ikonografinę medžiagą, atliktų tyrimų duomenis, apžiūrėti ir įvertinti objektus vietoje, atlikti jų fotofiksaciją, parengti apibrėžtų teritorijos ribų brėžinius.
Įprastai užtrunka bent tris mėnesius
Dokumentų parengimo trukmė, anot S. Strazdienės, labai skiriasi priklausomai nuo objekto, jo sudėtingumo, atliktų tyrimų, išlikusių autentiškų elementų kiekio, galimybės patekti į objektą ir pan. Įstatymų nustatyta tvarka dėl apsaugos reikalingumo sprendžia iš nepriklausomų ekspertų bei mokslininkų KPD ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.
Įsigaliojus LR Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymui ir LR Kultūros ministerijai patvirtinus naujus pavyzdinius Vertinimo tarybų nuostatus, dėl teisės aktais nustatytų viešinimo procedūrų šie procesai esą pailgėjo. Klausimo svarstymo viešinimas trunka 20 darbo dienų, Vertinimo tarybos sprendimo įforminimas, dokumentų sutvarkymas – 10 darbo dienų.
Tarybai priėmus sprendimą, kad objektui reikalinga apsauga, įformintas sprendimas su reikiamais dokumentais perduodamas KPD, įregistravimui Kultūros vertybių registre. Pateiktų dokumentų atitikimo teisės aktams patikra užtrunka iki 15 darbo dienų. Kultūros vertybė laikoma įregistruota Kultūros vertybių registre nuo jos duomenų įrašymo į registro duomenų bazę dienos.
„Įvertinant visą procesą, apsaugos suteikimo procedūros nuo gauto kreipimosi iki įregistravimo minimali trukmė – apie 3 mėn. KPD sudaro ir direktorius metų pradžioje tvirtina nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos dokumentacijos rengimo planus. Kiti metų eigoje iškylantys klausimai, esant galimybei, įterpiami į metinį planą. Nesant galimybės, jie įtraukiami į ateinančių metų planą“, – pažymėjo S. Strazdienė.
Pirmenybė autentikai, kurią galima išsaugoti ir panaudoti
Nekilnojamosios kultūros vertybės atskleidimą inicijuoti gali tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, pateikdami argumentaciją ir turimus duomenis, dėl ko siūlo inicijuoti šiuos procesus. Toliau atskleidimą organizuoja KPD ir savivaldybių institucijos.
Konkretaus nusidėvėjimo laipsnio, dėl kurio objektas negali būti vertinamas dėl apsaugos suteikimo, teisės aktuose nėra nustatyta. Tačiau LR kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakyme numatyta, kad objektų atranka vykdoma remiantis šiais kriterijais:
- autentiškumo – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kuriuose autentiškumo yra daugiau;
- išsaugojimo tikimybės – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kurie jau yra saugomose teritorijose;
- panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kuriems, atsižvelgiant į objekto, vietovės pirminę funkciją ir paskirtį, yra galimas jų pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimui pagal visuomenės ekonominės, socialinės, kultūrinės veiklos poreikius bei galimybes. Taip pat pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kurios yra atviros lankymui ir kur yra lankymą užtikrinančios infrastruktūros sąlygos;
- asmeninės valdytojų iniciatyvos – valstybei nepriklausančių objektų ir vietovių valdytojų asmeninė iniciatyva ir konkretūs pasiūlymai bei įsipareigojimai objektą ar vietovę išsaugoti;
- būklės – esamos situacijos apibūdinimas bei būtinų atlikti tvarkybos darbų kaštų dydžio pagrįstumas, atsižvelgiant į objekto ir vietovės reikšmingumą.
Pirmenybė teikiama ir objektams, kurie jau yra registruoti Kultūros vertybių registre, tačiau neturi dabartinius teisės aktus atitinkančios apskaitos dokumentacijos bei objektams, esantiems apskaitos dokumentacijos rengimo metiniuose planuose.
Tunelio gatvė ir Perkūno alėja – du skirtingi atvejai
Kaune neseniai vyko didelio atgarsio sulaukusi istorija, kai Žaliakalnyje griauta tarpukario vila – Perkūno al. 11 pastatas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą jau pradėjus neteisėtus darbus. Ar įmanomas toks scenarijus Tunelio g. 17, net jei pastatą niokoja vandalai, o ne griauna teisėtas jo savininkas?
„Šių pastatų situacija skirtinga. Pastatas adresu Perkūno al. 11 patenka į savivaldybės saugomos kultūros paveldo vietovės – Žaliakalnio 1-osios istorinės dalies teritoriją. 2013–07–18 patvirtintu kultūros paveldo vietovės specialiuoju planu minėtam pastatui buvo nustatyta ketvirta kultūrinės vertės kategorija. Šiai kategorijai priskiriami pastatai, turintys vertingųjų savybių požymių ir siūlomi įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tokius objektus draudžiama naikinti ir modifikuoti be atsakingos institucijos leidimo.
Pastatas adresu Tunelio g. 17 neįrašytas į Kultūros vertybių registrą, taip pat nepatenka į kultūros paveldo vietoves ar jų apsaugos zonas, jam nėra taikomi paveldosaugos reikalavimai. Yra pastatų, turinčių kultūrinės vertės požymių, kurie nėra įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Jie į registrą nėra įrašyti ne todėl, kad būtų nevertingi, tačiau todėl, kad dar nebuvo vertinti. Nors apskaitos procesai vyksta nuolatos, tačiau jie užtrunka ilgai, trūksta žmogiškųjų išteklių“, – pastebėjo S. Strazdienė.
LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 4 d. numatyta, kad stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais gali būti atkuriami, jei atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio, jo atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė.
To paties įstatymo 29 str. nurodyta, kad asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, taip pat jos teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas. Už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius.
