„Kai mums buvo patikėtas šis projektas, iš karto pajutome didžiulę atsakomybę, nes jis niekada anksčiau nebuvo remontuotas“, – sakė architektūros studijos „Manuel Tojal Architects“ architektas Manuel Cachao Tojal.
Jo tipologija ir išplanavimas būdingas tam laikmečiui: virtuvė ir valgomasis – galinėje buto pusėje, o priešingoje – į pagrindinę gatvę nukreipta socialinė zona.
Visas zonas jungia platus koridorius, kuris skersai sujungia priekinę ir galinę buto dalis, o centre esantis vestibiulis – du miegamuosius.
Susidūrę su šia renovacija ir atsižvelgdami į tai, kad projektas derėjo prie esamo buto išplanavimo, architektai manė, kad įdomu rizikuoti ir išlaikyti akivaizdų XX a. pradžios laikotarpio erdvių paskirstymą, bet kartu pagerinti buto šeimininko gyvenimo sąlygas. Tai buvo geriausias sprendimas, kurį pasirinko buto savininkas.
Taikant intervencijos principą buvo nuspręsta išlaikyti pirminį buto charakterį, o taip pat – vienodumo ir ryšio tarp erdvių pojūtį, kurį sustiprina tai, kad visose erdvėse yra skirtingi dizainai ir grindų dangos tipai.
Tokiu būdu įvairios erdvės, kurios sudarė socialinę erdvę, buvo atvertos ir tapo vientisos, o kitas erdves žymėjo praėjimai arba sijos.
Bibliotekos erdvė, nors ir sujungta su svetaine, buvo tarsi įrėminta atviru praėjimu. Taip buvo užtikrintas privatumo jausmas, o kartu vizualiai atrodo kaip paveikslas esantiems svetainėje. Atliekant erdvinį buto pertvarkymą taip pat buvo įvestas tualetas svečiams, o esamas integruotas į gyvenamuosius apartamentus.
Buvo pertvarkytas ir prieškambaris, kurį sukamomis durimis galima visiškai uždaryti arba atidaryti.
Virtuvė išliko išskirtine namo erdve, o dizaino elementai leido sukurti tiesioginį ryšį su valgomuoju. Ji dabar išsiplėtusi net į balkoną.
Viena medžiaga (Lioz) ir viena spalva (terakota) padėjo suvienodinti butą, suteikti jam naują identitetą, o kartu išsaugoti autentiško laikotarpio dvasią.