Prienų rajone stūkso buvusio Lielionių dvaro likučiai. Ant išlikusios ledainės tebėra net įrašas su jos pastatymo data ir savininko inicialais.

Viena prieniškė išsamią šio dvaro istoriją po kruopelę rinko penkerius metus.

Stakliškių seniūnijoje galima užtikti įspūdingo Lielionių dvaro likučius. Jis buvo įkurtas XIX amžiaus viduryje, iki šiol išliko keturi jo pastatai.

Dvaro istoriją atkūrė prieniškė gidė Janina Loeonavičienė-Paplauskaitė. Tam ji paaukojo penkerius savo gyvenimo metus.

Dabartinis dvaro savininkas Gintautas Kaminskas palikimą pamažu bando prikelti.

[[ge:lrytas:lrytas:32913993]][[ge:lrytas:lrytas:33144745]][[ge:lrytas:lrytas:27330867]][[ge:lrytas:lrytas:33783204]]

Sudomino dvaro istorija

Prienuose gyvenanti J.Leonavičienė-Paplauskaitė pasakojo, kad vienai kaimynei padėdavo nuvykti į Stakliškėse esančias kapines. Pirmą kartą į jas nuvažiavusi moteris pastebėjo, kad ant kaimynės artimųjų kapų antkapio parašyta pavardė yra bajoriškos kilmės.

Kaimynė savo giminės istorija nelabai domėjosi, bet papasakojo, kad jos protėviai gyveno Lielionių dvare.

„Pradėjau domėtis šio dvaro istorija. Žinių beveik nebuvo, penkerius metus nagrinėjau Stakliškių bažnytines knygas, rausiausi archyvuose, kol atkūriau dvaro ir jo savininkų istoriją“, – pasakojo J.Leonavičienė-Paplauskaitė.

Išliko autentiškų detalių

Dvarą 1858 metais įkūrė Kalikstas Rossochackis. Tarpukariu dvaras buvo padalintas, sovietmečiu – nacionalizuotas. Jame veikė kolūkio kontora, kiti pastatai buvo paversti sandėliais.

„Pagrindinis dvaro pastatas buvo medinis, jis neišliko. Iki šiol stovi akmeniniai pastatai. Ant ledainės išraityti dvaro pastatymo metai bei dvarininko inicialai. Stovi ir kalvė, medinės arklidės. Jose tebeguli šukos arklių karčiams šukuoti. Dar vieno pastato paskirtis neaiški“, – pasakojo J.Leonavičienė-Paplauskaitė.

Įspūdingi ir iš plytų sumūryti rūsiai. Jie savo tvirtumu primena fortų rūsius. Manoma, kad nedidelius rūsių langus dengiančios grotos tebėra autentiškos.

Viename pastate dabar veikia parduotuvė.

Darbai juda labai lėtai

Dvaro savininkas verslininkas G.Kaminskas pasakojo, kad sovietmečiu, kai šiuos pastatus valdė kolūkis, jų būklė vis blogėjo.

„1992 metais, kai pastatus buvo galima privatizuoti, jie buvo apleisti, išplėšti, stogai jau buvo kiauri arba jų visai nebuvo. Tačiau susigundžiau juos įsigyti“, – pasakojo vyras.

Jis palikimą planavo atkurti, bet užklupo ekonominė krizė, vėliau koronaviruso pandemija.

„Pinigų ir sveikatos atlikti tokius darbus, kokių norėčiau, nėra. Vis dėlto pamažu tvarkausi, ant pastatų uždengiau naujus stogus. Viename pastate veikia parduotuvė, kitame yra salė. Dabar planuoju uždengti ir rūsius“, – pasakojo vyras.

Dvarininkas sakė, kad pastaruoju metu žvalgosi į kitus dvarus, domisi, kaip jie atkurti ir kokiai veiklai pritaikyti, kad šia patirtimi galėtų pasinaudoti.

Likimai – skirtingi

Asta Vaitkevičienė, Prienų turizmo ir verslo centro konsultantė:

„Prienų rajone nėra labai daug dvarų.

Puikiai atnaujintas Daukšiagirės dvaras yra Pakuonio seniūnijoje. Jis – privačiose rankose, bet dvarą galima lankyti, ten rengiamos edukacijos, šventės.

Balbieriškio kultūros centras įkurtas seno dvaro patalpose.

Jiezne buvusio Pacų giminės dvaro likimas sudėtingas. Keli pastatai yra privačiose rankose, bet jie apleisti, kumetynas nugriautas. Viename pastate veikia privatus muziejus. Greta aikštėje įrengtas apie šį dvarą pasakojantis informacinis stendas bei dvaro maketas.“

Prieniškė savo penkerius gyvenimo metus paaukojo, kad atskleistų svetimo dvaro didybę