Ir nors skaičius 13 vyrui yra lemtingas – panašiai tiek mokėsi vidurinėje, trylika metų dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, fotoaparato ant vinies jis dar nesiruošia kabinti. Kol šis darbas teikia malonumą ir leidžia oriai gyventi jo šeimai – žmonai Dianai ir dviem vaikams.
– Diplomatinę karjerą iškeitęs į tuomet dar neatrastą sritį – architektūros ir dizaino fotografiją, į ją iškart nėrei labai giliai. Gyvenai nepaleisdamas telefono iš rankų nei savaitgaliais, nei per atostogas. Ar šiandien tavo darbo režimas kitoks?
– Pradėjus, svarbiausia buvo turėti kuo daugiau užsakymų. Po trisdešimt ir daugiau objektų į priekį turėdavau. Buvo laikas, kai visai nekontroliavau savo darbų grafiko. Į nugarą nuolat šnopuodavo klientai: „Leonai, vėluoju, konkursas, prašau“, ir aš bėgau, fotografavau, o naktimis tas nuotraukas retušuodavau, kol priėjau kone nervinio išsekimo ribą.
Įsivaizduok, kad prasidėjus koronaviruso epidemijai, kai viskas sustojo, aš beveik porą mėnesių, dirbdamas kiekvieną dieną, tvarkiau sukauptas nuotraukas – tiek daug jų buvo. Bet tada mano galvoje ir užrašinėse įvyko perversmas... Tas uždaras laikotarpis visus gerokai sukrėtė, o man asmeniškai dovanojo ramybę.
Su kovidu baigėsi įtampa. Man tapo nebeįdomu, kas kur vėluoja, nes pagaliau supratau, kad tai ne mano, o klientų problema. Užtat dabar kiekvieną dieną galiu nuvežti savo vaiką į treniruotę ir iš jos parvežti. Fotografuoju tiek, kiek spėju. Turėjau tikslą susimažinti darbų apimtis, bet pasididinti savo uždarbį, ir man tai pavyko.

