Kelionė, prailginanti laiką
Projektas buvo pradėtas siekiant sukurti kelionę, kuri pailgina laiką ir paruošia lankytojus kontempliacijos akimirkai. Buvo pasirinkta strateginė vieta – kalva, nuo kurios atsiveria vaizdas į uolėtas kalnų masyvo viršūnes šiaurėje ir slėnį su Tiradenteso miestu pietvakariuose.
Priėjimo takas buvo suprojektuotas taip, kad jis eitų vienu aukščio lygiu ir vingiuotų aplink esamus medžius. Taip suformuotas reljefo pjūvis leidžia palaipsniui atsiskirti nuo platesnio kraštovaizdžio ir įrėminti sienomis, nes dangus ir medžių vainikai užima centrinę vietą kelionės metu.
Pasiekę koplyčią, lankytojai atsiduria už jų esančioje vizualinėje ašyje, nukreiptoje į įspūdingiausią kalnų masyvo dalį. Priekyje, nors ir ne tiesiai, atsiveria kita ašis, nukreipta į slėnį, o tolumoje matomas Tiradenteso miestas ir jo Matrizo bažnyčia. Šios vizualinės ašys buvo svarbiausios apibrėžiant dvi arkines sienas ir erdves tarp jų.
Komfortas – svarbi dalis
Konstrukciniai sprendimai užtikrina išskirtinę šiluminę inerciją: vandeniui atsparus betoninis stogas, ant kurio įrengtas atspindintis baseinas, ir storos akmeninės sienos. Be to, erdvė natūraliai vėdinama per perimetro angą, nepriklausomai nuo vėjo krypties, išnaudojant regiono gryno oro privalumus.
Nors šios ašys yra aiškiai apibrėžtos, interjeras siūlo visakryptį aplinkinio kraštovaizdžio vaizdą, nes stogas atskirtas nuo akmeninių sienų.
Papildydamos aplinkinius vaizdus, tikslios perimetrinės angos leidžia saulės šviesai ir mėnulio šviesos atspindžiams patekti į koplyčią, sustiprindamos gamtos srautų ir ritmų suvokimą. Tuo pat metu, keičiantis apšvietimui, išryškėja šiurkštus ir faktūriškas kvarcito akmenų ir betono medžiagiškumas.
Tvirta koplyčios konstrukcija ir tekstūruoti akmens paviršiai prisideda prie akustinio komforto ir garso atspindėjimo, nors aplinkoje pirmiausia vyrauja tyla ir vietinės faunos garsai.
Nepaisant to, kad ši erdvė sumanyta kaip maldos ir introspekcijos vieta, ji yra universali. Jos kilnojamus baldus galima išdėstyti, pavyzdžiui, dideliu apskritimu, todėl ją galima naudoti įvairiais tikslais.
Inovacijos
Projekte panaudotos tradicinės Brazilijos architektūros technikos, iš kurių paminėtini tokie pavyzdžiai kaip liekna centrinė kolona ir kriauklę primenanti stogo struktūra. Jie sukurti atlikus sudėtingus konstrukcinius skaičiavimus.
Tvarumas – neatsiejamas
Svarbiausia yra vietinės medžiagos ir statybos metodai, ypač kvarcito blokelių sienos. Rankų darbas leido kiekvienam darbininkui veikti kaip amatininkui, paliekant subtilius akmenų raštų ir tarpų skirtumus, kurie iš tiesų atspindi unikalų meistriškumą. Projekte pirmenybė teikiama vietiniams ištekliams ir įgūdžiams, skatinant tradicinių technikų perdavimą ir naujų amatininkų mokymą, o tai yra svarbiausias pastato tvarumo etosas.
Be to, kruopštus žemės tvarkymas, visų esamų medžių išsaugojimas ir darnus architektūros integravimas į natūralų kraštovaizdį pabrėžia projekto įsipareigojimą tausoti aplinką.
LED apšvietimas suprojektuotas taip, kad primintų žvakių šviesą, o naktį išryškina architektūrines ertmes, sunaudodamas minimalų energijos kiekį.
Siekė sujungti žmones su gamta
Koplyčios, kaip simbolinės erdvės, architektūra siekiama sujungti žmones su gamta, kraštovaizdžiu ir kosmosu. Pasirinktas dizainas skatina svaiginančią patirtį (apskrita forma, kuri apglėbia lankytojus) ir kartu skatina plėtrą (pasirinktos vizualinės ašys ir ištisinė perimetro anga).
„Projektuojant koplyčią labai svarbus buvo visuotinis prieinamumas, kuris užtikrinamas švelniomis rampomis, jungiančiomis koplyčią su kitais sklype esančiais statiniais. Šis principas labiausiai atsiskleidžia lygiame privažiavimo kelyje, kuriuo sklandžiai patenkama į koplyčios vidų“, – sakė architektūros studijos „MACh Arquitetos“ architektai.
Anot jų, lankytojams keliaujant per teritoriją, jų sąveika su vietove keičiasi, tarsi palaipsniui leidžiantis žemyn, kaitaliojant mastelio suvokimą ir erdvinius santykius, skatinant vertinti visus kraštovaizdžio elementus.
Architektūra kraštovaizdyje įsitvirtina subtiliai ir harmoningai. Žvelgiant iš aukštesnių sklypo taškų, atsispindintis baseinas dominuoja vaizde. Palaipsniui atskleidžiant tūrį, jo iš dalies užkasta konstrukcija užtikrina tinkamą mastelį ir proporcijas.
Koplyčia neatsiejama nuo į ją vedančio tako. Šis kelias, susipynęs su esamais medžiais ir atviru dangumi, tampa architektūrinės patirties dalimi. Galiausiai koplyčia erdviškai išsiplečia, įtraukdama kraštovaizdį į savo esmę ir sklandžiai su juo integruojasi.