Popiežiškoji Šventosios Marijos Didžioji bazilika šimtmečius dominuoja Romos mieste kaip Marijos šventovė ir meninės civilizacijos lopšys. Įsikūrusi Eskvilino kalvos viršūnėje, ji yra viena iš keturių Romos popiežiškųjų bazilikų.
Pasak legendos, kuri aprašoma oficialiame šios bazilikos tinklalapyje, Mergelė Marija nurodė ir įkvėpė pastatyti savo buveinę ant Eskvilino kalvos. Ji sapne pasirodė aristokratui Džovaniui ir popiežiui Liberijui, prašydama jos garbei pastatyti bažnyčią vietoje, kurią ji stebuklingai apreikš. Stebuklas kasmet minimas iškilmėmis. Per liturgiją nuo lubų krinta baltų žiedlapių lietus, sudarantis beveik tobulą susirinkusiųjų ir Dievo Motinos vienybę.
Bazilikoje saugomas svarbiausias Marijos paveikslas – Salus Populi Romani. Tradicija šį atvaizdą priskiria šventajam evangelistui Lukui, dailininkų globėjui.
Popiežius Pranciškus savo apaštališkąsias keliones patikėdavo Švenčiausiajai Marijai, kuriai melsdavosi beveik prieš kiekvieną išvykimą ir po sugrįžimo.
Šventųjų ėdžių, kuriose buvo paguldytas Kūdikėlis Jėzus, relikvija pabrėžia Šventosios Marijos svarbą. Čia buvo laikomos pirmosios Kalėdų nakties Mišios, o pontifikai šią tradiciją puoselėja jau daugelį šimtmečių.
Tarp svarbiausių bazilikos relikvijų yra Šv. Mato ir Šv. Jeronimo palaikai. Šaltiniuose nurodoma, kad bazilikoje palaidoti septyni popiežiai.
Popiežius Pranciškus bus aštuntasis šioje vietoje palaidotas popiežius. Čia saugomi ir dar kelių žymių asmenybių palaikai. Vieni tokių – architekto ir skulptoriaus Giano Lorenzo Bernini, suprojektavusio Šv. Petro aikštę.
Dėl daugybės bazilikoje saugomų lobių čia yra vieta, kur menas ir dvasingumas puikiai dera tarpusavyje, suteikdami lankytojams nepakartojamų emocijų, kurias sukelia didieji žmogaus meno kūriniai, įkvėpti Dievo.
Legenda byloja apie stebuklą
Bazilikos atsiradimo legenda nukelia į ketvirtąjį amžių. Pasakojama, kad krikščionybė Romoje pritraukė daugybę atsivertėlių iš visų visuomenės sluoksnių, o tarp uoliai atsivertusiųjų buvo ir turtingas didikas Džovanis su žmona.
„Bevaikė pora turėjo daug pinigų, kuriuos norėjo panaudoti krikščionių bendruomenei paremti, todėl meldėsi Švenčiausiajai Marijai ir prašė patarimo, kaip geriausiai panaudoti savo turtus. Madona netrukus pasirodė porai sapne ir išreiškė norą, kad jai būtų pastatyta bažnyčia, o jos vieta bus apsnigta. Tą pačią naktį sniegas iškrito ant Romos Eskvilino kalvos“, – teigiama Through Eternity Tours. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad tą pačią naktį Marija pasirodė ir popiežiui Liberijui.
Kitą rytą gyventojai išvydo sniegą ant Eskvilino kalvos, tačiau labiausiai neįtikėtina buvo tai, kad sniego pusnys buvo bažnyčios formos.
Nepaisant to, kad vasarą iškritęs sniegas apskritai buvo tarsi stebuklas, tokį reiškinį pamačiusi bevaikė pora palaikė ženklu – jie paaukojo pinigų bažnyčios statybai.
Bažnyčia buvo pastatytas po dvejų metų ir tapo svarbiausia Dievo Motinos šventove Romoje. Kadangi ją pašventino popiežius Liberijus, ji pavadinta Bazilika Liberiana. Tačiau kiek vėliau – septintajame amžiuje – ją imta vadinti Didžiąja Švenčiausiosios Marijos bazilika (Basilica Maria Maggiore).
Vienintelė išsaugojusi pirminę išvaizdą
Bazilika yra išsiskiriantis ir kompaktiškas architektūrinis kompleksas. Pagrindinį fasadą 1750 m. Šventųjų metų proga pastatė florentietis architektas Ferdinandas Fuga. Čia dominuoja Benediktinių rūmų lodžija. Jai būdingas plonas triumfo arkos motyvas, įrėminantis Filippo Rusuti mozaikas (apie 1300 m.), vaizduojančias soste sėdintį Kristų su šventaisiais šalia jo ir Sniego stebuklą.
Mūrinis bazilikos varpinės bokštas, kurio aukštis siekia 75 metrus, yra aukščiausias Romos varpinės bokštas, o kadangi bazilika stovi ant kalvos, ji taip pat yra aukščiausia miesto vieta.
Siksto koplyčia buvo pastatyta šiaurinėje bazilikos dalyje 1585–1587 m. Kartu su dviem dešimtmečiais vėliau pastatyta Pauliaus koplyčia ji lemia istorinį centrą, o 1673 m. ją paįvairino monumentalūs Karlo Rainaldžio (Carlo Rainaldi) sukurti laiptai.
Šventosios Marijos Didžioji bazilika yra vienintelė paleokrikščioniška bazilika, išsaugojusi savo pirminę išvaizdą.
Oficialiame bažnyčios tinklalapyje nurodoma, kad Cipollino marmuro kolonada įrengta iš senovinių sandėlių ir pagoniškų maldos pastatų, kurie buvo nugriauti krikščionybės laikais. Centrinės navos ir triumfo arkos mozaikos datuojamos Siksto III pontifikatu (432–440).
Apsidėje esančias Jacopo Torriti mozaikas užsakė popiežius Mikalojus IV (1288–1292). Centrinės navos grindys yra tarsi kosminės, o lubos – paauksuoto medžio, kurias suprojektavo Giuliano ir Antonio da Sangallo.
Tarp neįkainojamos vertės bazilikos vertybių yra Šventųjų ėdžių relikvija, garbinga ikona Salus Populi Romani, daugybė koplyčių, tarp jų Pauliaus koplyčia, Siksto koplyčia, Sforcos koplyčia, Cesi koplyčia, Nukryžiuotojo koplyčia, koplyčia, skirta šventajam Mykolui, ir Arnolfo di Cambio sukurta Kristaus gimimo scena.
Kiekviena kolona, paveikslas ir skulptūra, kiekviena plytelė yra persmelkta istorinės reikšmės ir dvasingumo.
Bazilikos valdymą perims kardinolas R. Makrickas
2024 m. spalio 6 d. Šventasis Tėvas Pranciškus paskelbė, kad kardinolu paskyrė Jo Ekscelenciją arkivyskupą Rolandą Makricką, Švč. m. Marijos Didžiosios bazilikos koadjutorių.
Koadjutorius – tai katalikų kunigas, turintis vyskupo šventimus ir paskirtas į kokią nors vyskupiją diecezinio vyskupo padėjėju su teise perimti vyskupijos valdymą vyskupui mirus arba atsisakius pareigų.
Nuo 2016 metų gruodžio 28 dienos šv. Mergalės Marijos didžiąjai bazilikai Vatikane vadovauja 79-erių lenkų kardinolas Stanislawas Rylko. Jam pasitraukus šias pareigas užims R. Makrickas.
Jis taip pat eina nepaprastojo komisaro pareigas Laterno bazilikoje, esančioje Šv. Mergalės Marijos Didžiojoje bazilikoje.