Paviljono atidarymas vyks gegužės 8 dieną. Jame eksponuojami Albino Čepio, Algimanto Lėcko, Onos Lozuraitytės, Petro Išoros, Gabrielės Ubarevičiūtės, Giedriaus Mamavičiaus, Gintaro Balčyčio, Pauliaus Vaitiekūno, „Bionics“, Andriaus Pūkio bei Kęstučio Lanausko kūriniai.
Bienalėje ši disciplina pozicionuojama kaip interpretacinė terpė, atskleidžianti daugiasluoksnius ryšius, formuojančius mūsų miestus, kurie savo ruožtu atspindi dinamiškas sąveikas. Pasiūlymas žadina miesto atmintį, įsišaknijusią kraštovaizdžiuose, kuriuose kadaise augo laukai ir medžiai, į diskusijas apie miesto ekosistemas, tvarumą ir atsparumą įtraukdamas laiko dimensiją.
Paroda – architektų Pauliaus Vaitiekūno, Andriaus Pukio ir Vikos Pranaitytės suprojektuota vidaus instaliacija – bus įrengta Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje. Audiovizualinę ir šviesos instaliaciją paviljone sukūrė tarpdisciplininio meno duetas Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers, o skulptūrinį instaliacijos komponentą sukūrė Kęstutis Lanauskas.
Kuratorių komandos požiūris į šiuolaikinio miesto santykį su gamta rodo, kad empatiškas ekosistemų ir atminties supratimas, integruotas į sprendimų priėmimo procesus ir diskusijas apie architektūros vaidmenį, gali veiksmingai padėti piliečiams, atspariems sparčiai kintančiam šiuolaikiniam gyvenimui.
Ši vizija grindžiama pastebėjimu, kad per geologiškai begalinį laiko tarpą rajonai gali būti radikaliai pertvarkyti dėl didelio masto plėtros, dažnai šimtamečių medžių, atlaikiusių kartų kaštus. Pašalinus šiuos medžius ištrinami ne tik gamtos elementai, bet ir istorinė bei kolektyvinė atmintis, susilpninamas kaimynystės identitetas.
Paroda remiasi Lietuvos, kaip paskutinės pagoniškos visuomenės Europoje, istorija ir remiasi kultūrine tradicija, kurioje medžiai, miškai, upės ir dangaus kūnai yra neatsiejami nuo visa apimančios gamtos sampratos.
Parodos diskurse vertinamos praktikos ir sprendimai, pagrįsti gamtinėmis šaknimis, pabrėžiant, kad šimtmečiais medžiai buvo laikomi aukščiausia gyvojo intelekto apraiška žemėje, kurioje buvo statomi statiniai – genius loci. Jie buvo erdvinės formos ir prasmės determinantai, veikiantys kaip axis mundi, jungiantys visatą ir žmoniją, suteikiantys kosmosui tvarką.
Šiandien šis kultūrinis vertinimas tebėra stiprus Lietuvoje, kur, pasak kuratorės, medžių kirtimas miestuose dažnai sukelia visuomenės protestus. Parodoje raginama į šią kryžkelę pažvelgti iš esminės architektūrinės perspektyvos, atkreipiant dėmesį į aplinkosaugos problemas, gyvenimo kokybę, miesto klimato blogėjimą ir istorinės atminties praradimą.
Parodą „Archi / Tree / tecture“ sudaro trys skyriai, kuriuose nagrinėjamas architektūros ir gamtos santykis.
Pirmajame skyriuje eksponuojama išrauto medžio kelmo instaliacija, išryškinanti fizines ir simbolines nutrauktų gamtinių ir žmogaus šaknų pasekmes. Antrajame skyriuje pristatomi XX a. pabaigos ir XXI a. architektūriniai modeliai, kuriems įtakos turėjo natūrali aplinka, ypač medžiai, daugiausia dėmesio skiriant tvarumui ir užstatytų erdvių integracijai laike.
Centriniame baltame kube rodomi vaizdo pasakojimai, kuriuose derinama dokumentinė medžiaga, erdvės skenavimas ir garsovaizdžiai, iliustruojantys architektūros ir biosferos sąveiką.
Trečioji sekcija 2025 m. Venecijos bienalės metu veikia kaip dinamiška mokslinių tyrimų erdvė, kurioje specialistai, architektai ir tyrėjai iš daugiau nei 14 Europos universitetų bendradarbiaus ieškodami klimato neutralumo sprendimų. Šią iniciatyvą „Architecture Beyond Architects“ užbaigs 2025 m. rugsėjo 22–28 d. vyksiantis viešas simpoziumas.
Lietuvos indėlis į 2025 m. Venecijos bienalę, kuratorinė tema Intelligens. Natural. Artificial. Collective, žvelgia į tvarumą architektūroje per ilgalaikio vientisumo, emocinio įsitraukimo ir refleksijos prizmę.
Kaip ir šių metų Peru paviljonas, jis remiasi čiabuvių išmintimi apie mus supančią gamtą. Kituose nacionaliniuose paviljonuose taip pat kvestionuojamas mūsų santykis su gamta, atmintimi ir kolektyviniu atsparumu. Libano projekte The Land Remembers nagrinėjamas ekocidas ir aplinkos gijimas, o Urugvajaus – neatskiriami architektūros, teritorijos ir vandens ryšiai. Belgija savo ruožtu siūlo mąstyti apie transformuojantį požiūrį į architektūrą per augalų intelekto prizmę.