Apie kryptis – ir šis pokalbis.
– Kalbamės gimtadienio išvakarėse – ryt jums sueis 67-eri. Architekto karjerai – jau daugiau nei keturi dešimtmečiai, per tą laiką suprojektuota daug reikšmingų pastatų: įspūdingi verslo centrai, viešbučiai, individualūs namai. Vien „Mokslo sala“ Kaune ko verta. Sakykit, kurie iš jų pačiam artimiausi?
– Žinot... tie senieji individualūs namai. Kai žiūriu atgal, atrodo, kad tuo metu dar nebuvau apsunkintas gausybe taisyklių, žinojimų, kas galima, kas negalima. Todėl dažnai pasvarstau, kad tie senesni namai buvo kažkuo tikresni. Buvo tas „nervas“ tarp pirštų galiukų – jautrumas, kurio dabar, gal, ir trūksta. Iš mažų dalykų, be kosminių biudžetų, tada sugebėjome padaryti labai grynus daiktus – namus.
Nausėdos (dabartinio prezidento Gitano Nausėdos) – vienas iš jų. Dar Milaknio ( informacinių technologijų (IT) verslininko Tomo Milaknio), tiesa, jau parduotas namas, ir trečias – Meškeriotojų gatvėje Vilniuje. Jie visi atsirado tiesiog iš paprasto pokalbio su klientais. Jokios filosofijos, jokio konceptualumo. Tiesiog buvo pasitikėjimas, ir viskas atlikta iki galo. Iki rakto, kaip aš sakau.
– O dabar kaip yra?
– Viskas kitaip. Keičiasi laikas, aplinkybės, keičiamės mes patys. Dabar jau ir klientai daug brandesni, išprusę, daug matę, pasaulį apkeliavę. Didesni jų ir biudžetai, ir lūkesčiai.
Architektūroje atsiranda daug dalyvių: interjero dizaineriai, apželdintojai, internetas, pinterestas. Ir tas darbas pasidaro tarsi kolektyvinis žaidimas – į aikštelę subėga visi: vienas su ledo ritulio lazda, kitas su futbolo kamuoliu, trečias su teniso rakete, dar kitas – su šortais ir švilpuku.
Aikštelėj penkiolika žmonių ir visi nori mušti kamuolį. Ir taip – visi jie savo srities profesionalai, visi nori kuo geriau, bet bendra projekto gija pasimeta. Kai kiekvienas tempia į savo pusę, trūksta krypties.
– Ar anksčiau nebuvo to poreikio – užsakovui viską pagrįsti, paaiškinti, kas ir prie ko?
– Tokio, kaip šiandien – nebuvo. Dabar tu turi paaiškinti, parodyti, argumentuoti, vizualizuoti. O tada užtekdavo, kad žmogus pasitikėtų. Ir aš jam sakydavau: „Aš nežinau, kodėl taip darau. Bet jaučiu, kad taip reikia.“ Ir įsivaizduok – leisdavo. Biesai žino, kodėl, bet leisdavo.
Nuvažiuoju kartais prie tų senųjų namų – jie tikrai labai geri. Gal ne tobuli, bet turi stuburą.
Šiandien atsirado visa industrija – vizualizatoriai, apželdintojai, interjeristai. Visi su savo kalba, savo vizijomis. Ir jeigu jų daug – daiktas labai retai išlieka gyvas. Būna švarus, techniškas, kokybiškai atliktas, bet tarsi nebekvėpuojantis.
– O dar naujosios technologijos, pažanga, išmanieji namai, dirbtinis intelektas...
– Patikėkit, būna, žmogus nusiperka sklypą miške, pamiškėje, kur oras – puikus. Ir ką jis daro? Užuot atidaręs langą, įsirengia visą sistemą rekuperacijai, vėdinimui, drėkinimui. Lubose nelieka vietos net šviestuvui, nes visur ortakiai, visur kažkokios sistemos.
Ir tada prasideda – rekuperatorius sausina, tada reikia drėkintuvo, tada šildymas, tada viską derini. Vietoj to, kad atsidarytum langą, montuoji sudėtingas sistemas.
Žinoma, kai kur techniniai sprendimai reikalingi, tarkim, pietų pusės, kur tikrai reikia apsaugos nuo perkaitimo. Bet tie visi išmanumai... Buvo vienas klientas, kuris labai aiškiai pasakė: nedarykit man jokių sistemų, noriu, kad prie durų būtų jungiklis – paspaudi, įsijungia šviesa, viskas. Jam buvo svarbu, kad viskas būtų suprantama, kad pats galėtų valdyti. Ne kažkur per programėlę, ne per kokį serverį, kuris dar po metų nebeveiks. Dabar viskas sensta greitai – programa atsinaujina, serveris nepalaiko, ir ką, – sėdi tamsoj?
Yra buvę tokių situacijų, kai žmogui name padaro – nu, tikrai viską: automatiką, scenarijus, kokias tik nori šviesas. Viskas valdoma per sistemą, su planšetėm, su išmaniais dalykais. O jis sėdi virtuvėje, įsijungęs gartraukio lemputę. Nes ta lemputė – va, ten, paspaudei mygtuką, šviesa yra. Nereikia galvoti, ką kur suprogramavai, nereikia ieškot, kaip išjungt. Tai ir yra tas tikrasis patogumas. Ne technologijų kiekis, o tai, kaip paprasta žmogui naudotis.
– Gal tai susiję su kontrole? Kai žmogus pats įjungia, išjungia – jaučiasi saugiai. O kai viskas paslėpta – tada atsiranda nerimas.
– Jau tas noras valdyti kiekvieną elementą... Iš anksto nusistatyti viską – kokia bus temperatūra, koks bus kvapas, apšvietimas, garso fonas. Kiti dar nori, kad dirbtinis intelektas pats viską padarytų: žinotų, kada atsikeliame, kada pasijusime blogai, kada norėsime ramybės, kada šviesos. Bet juk net pats žmogus dažnai savęs nesupranta – kaip tada jį turėtų suprasti sistema?
– Kalbame apie technologijas, išmanumą, o juk jūsų architektų biuras buvo atsakingas už vieną sudėtingiausių šiuolaikinių projektų – Kauno mokslo ir inovacijų sklaidos centro „Mokslo salos“ techninį įgyvendinimą. Architektūrinę idėją įgyvendino kolegos iš Australijos ir Ispanijos, o jūsų komandai teko ją perkelti į mūsų aplinką, suprojektuoti ir išnešioti konstrukcijas, kurios, atvirai kalbant, atrodė beveik neįgyvendinamos. Ką jums reiškė šis objektas? Ir ką jis parodė apie mūsų santykį su mokslu, pažanga, architektūra apskritai?
– „Mokslo sala“ buvo toks projektas, kuriame viskas turėjo būti „ne taip, kaip visada“. Atrodo, lyg imiesi kažko paprasto – muziejus, viešas pastatas, daug aiškiai apibrėžtų funkcijų – bet tada supranti, kad čia bus daug daugiau. Nes tu ne tik įgyvendini architektūrinę idėją, tu turi ją įskiepyti į realybę, kuri turi labai aiškius ribotuvus: gruntą, laiką, pinigus, žmones.
Iš išorės viskas atrodo gana paprasta – tas diskinis tūris lyg pakibęs virš žemės, bet kad tai padarytum, turi suprojektuoti konstrukciją, kurios niekas Lietuvoje dar nebuvo daręs. Turėjome spręsti, kaip tą svorį išskaidyti, kaip nesugriauti supančios aplinkos, kaip apeiti inžinerinius kompromisus, bet vis tiek išlaikyti formos idėją. Tai buvo tikrai įdomu – nes čia nieko negalėjai nukopijuoti.
Bet gal įdomiausia buvo stebėti, kiek mažai pas mus dar drąsos priimti nepatogius sprendimus. Nes kai tik architektūra tampa nepatogi – žmonėms ar sistemoms – iš karto atsiranda trintis. Reikia koreguoti, švelninti, paprastinti. O juk visa pažanga dažniausiai gimsta iš diskomforto.
Visi nori kažko išskirtinio, bet kad tik nebūtų per sunku, per brangu, per neaišku.
– Dar apie mokslą – jūsų biuras projektavo ir „Erudito“ licėjų Vilniuje. Kiek pamenu, šį projektą esate įvardijęs kaip vieną tų, kur viskas „sulipo“?
– Man labai patiko, kad licėjaus kūrėjai neklausė: „Kaip, jūsų manymu, turi atrodyti mokykla?“ Jie klausė: „Kaip vaikai galėtų geriau jaustis šioje aplinkoje?“ Tai visai kitas klausimas. Ir tada jau ieškai sprendimų ne iš architektūrinių šablonų, o iš žmogaus būsenos. Viena pagrindinių idėjų buvo – mokykla be koridorių. Koridoriai dažniausiai yra pereinamos, nejaukios, tuščios erdvės. O mes jas išskaidėm į mažesnes, gyvesnes zonas, kur gali vykti bendravimas, kur yra sėdimos vietos, kur gali padiskutuoti grupelėje. Tos pertraukos tarp pamokų čia tampa net ne pertraukom, o tiesiog gyvenimo tęsiniu.
Aš tikiu, kad architektūra labai paveiki vaikų emocijai. Ypač jei kalbam apie laikyseną, pasitikėjimą savimi, bendravimą. Kai patenki į erdvę, kur jautiesi gerai – ir elgiesi kitaip. Jei klasės turi šviesos, jei matai, kas vyksta kieme ar pasaulyje už lango – jautiesi ne atskirtas, o dalyvaujantis. Tai nereiškia, kad reikia daryti viską spalvingai ar žaismingai. Gal kaip tik – sušvelninti triukšmą, sumažinti dirgiklių. Duoti kokybės jausmą.
Nes dabar dažnai galvojama, kad jeigu vaikams – tai būtinai turi būti saulytės, zuikučiai, žali ar oranžiniai langai. Tarsi reikia jiems „padovanoti linksmumo“. Bet iš tikrųjų – tai ne linksmumas, tai primityvumas. O mes – bac – pasiūlėme betoną. Ir jiems tiko. Vaikai jautrūs erdvei. Jie jaučia ironiją, jaučia, kada jiems meluoja. Ir kai jiems duodi tylos, šviesos, proporcijos – jie pasijunta vertinami. Jie supranta, kad čia jų vieta – rimta, bet saugi. Ne vaikų kampelis, o jų pasaulis.
– Gintautai, iš kur tas jūsų jautrumas? Jūsų vaikystės namuose buvo daugiau knygų ar betono?
– Knygų. Mano mama mokytoja, tad namuose buvo solidi biblioteka, su lentynomis iki lubų. Aš skaitydavau labai daug. Dabar, ne paslaptis, mažiau. Beveik neskaitau. Kartais man atrodo, kad viską, ką turėjau perskaityti, jau perskaičiau. Nors, žinoma, taip nėra. Draugas režisierius man labai gerai pasakė: „Gyvenime užtenka pamatyti kelis spektaklius, nes po to jie visi tik kartojasi, viena ar kita forma“. Ir aš jį supratau.
Tėtis, beje, vis sakydavo – kaip greitai eina metai. Kai buvau jaunas, man tai skambėjo kaip kažkokia vyresnių žmonių frazė. Bet dabar pats tą patį jaučiu. Laikas nebe eina – jis tiesiog lekia. Ir jo vis mažiau.
Kai tai suvoki, imi labai aiškiai atsirinkinėti. Žmones, darbus, net temas, apie kurias nori kalbėti. Nebenori daryti bereikšmių projektų. Nebėra kada.
– Atrodo, kad nešvaistote laiko, daug dirbate. Net savaitgaliais sėdite vienas biure ir projektuojate, nes tai jums patinka. Gal turite kažkokį geležinį režimą: sveikai maitinatės, sportuojate?
– Šūdas. (Juokiasi) Nevalgau grikių, nebėgioju rytais. Gyvenu kaip gyvenu. Kartais naktį valgau cepeliną, kartais visą sekmadienį praleidžiu projektuodamas. Mėgstame su žmona ir bičiuliais prie vakarienės atsigerti alaus.
Baisu, bet tikrai nesilaikau jokio režimo. Yra tik vidinė jėga, kuri dar laiko. Kada nustos – nežinau. Bet kol ji yra – stengiuosi padaryt tiek, kiek galiu. O iš tikro, tai man dar daug kas įdomu.
– Kažkurį penktadienį nuėjusi pažiūrėti spektaklį, supratau, kad nebenoriu po darbo savaitės gilių ir sudėtingų dialogų, noriu lengvo turinio. Nesmagu tai pripažinti, bet taip yra.
– Oo, kaip tai suprantu. Man kartais penktadienį po visų statybų ir bėgimo norisi ne spektaklio, o kad paliktų mane ramybėje. Kad nereikėtų nieko spręsti. Tai ir teatre, jei labai giliai kapsto – kartais gali praeiti pro šalį. Tiesiog nesugebi įsitraukti, nors spektaklis puikus.
Žmonės pavargę nuo pasirinkimų, nuo formų, nuo garsų. Jie nori ramybės. Mes kartais pasakome klientui: „Darykime švariai, be triukšmo.“ Ir tada matai, kaip jiems palengvėja. Kaip atsikvepia. Nes tai jau tampa ne mada, o poreikiu.
Šiandien tiek daug informacijos, tiek spaudimo būti kietam net architektūroje – nebeužtenka kurti. Tu turi atrodyti: įdomus, konceptualus, aktualus.
O tikra kūryba yra lėta. Ji kartojasi. Kartais grįžti prie tų pačių sprendimų dešimt kartų, ir vis tiek nežinai, ar gerai. O pasaulis tuo metu lekia, nuolat reikalauja – daryk, rodyk, įkelk. Nauja nuotrauka, naujas kampas, naujas šūkis. Kažkoks konvejeris.
– Dalyvaujate tame žaidime?
– Ne, arba labai mažai. Nes žinau, jeigu pasiduočiau tam ritmui, manęs neliktų, tik įvaizdis.
Kartais pats pagaunu save – žiūriu į kokį projektą ir galvoju: „Ką čia vaidinam?“ Gražu, įspūdinga, bet kam? Kam to reikia? Nes jei pastatas neturi tikro pagrindo, gali jį papuošti kiek nori – tai bus tik dekoracija. Gal jau mūsų profesija virsta teatru? Pastatai fasadą, padarai vizualizaciją, viskas švaru, stilinga, bet nebežinai, kam visa tai. Koks mano vaidmuo? Scenografas? Režisierius? Aktorius? O gal tik tas, kuris parūpina kostiumą?
– Bet kartais spektaklis stipriai paliečia.
– Taip, tik ne penktadienio vakarą (Juokiasi). Bet, rimtai – būna, kad suveikia. Ir tada kažkas sako: čia gera architektūra. O gal tiesiog gera žmogaus istorija? Gal mes pataikėme. Nes kartais projektas veikia ne todėl, kad jis kažkoks ypatingas, o todėl, kad jis tikslus. Laiku, vietoje, žmogui.
Architektūra dažnai atsitrenkia į realybę. Yra idėja, bet paskui – ta mėsmalė, leidimų, taisyklių, terminų. Turi viską žinoti: kaip su statybininku susitarti, kaip dokumentus prastumti, kaip su valdžia nesusipykti. Kartais net nebeatrodo, kad kūryba čia vyksta – labiau vadyba.
Ir tada tavo idėja, kuri pradžioje buvo švari, tokia graži, turi išgyventi tame visame purve. turi apsišarvoti nuo visko – nuo biurokratijos, nuo rangovų, nuo „to negalima“ ir „nebus taip“ – kitaip neišgyvens. Jei išgyvena – reiškia, buvo stipri.
– Užsakovai padeda ar trukdo?
– Būna visaip. Kartais jie patys pasako sakinį, kuris išverčia visą pirminę kryptį. Viena šeima, pavyzdžiui, kartą pasakė: „Mums svarbu, kad langas būtų ten, kur vakarais eina katinas.“ Ir tai sujaukė planą, bet davė daug daugiau. Nes tai ne apie langą, o apie buvimą. Viską perkonstravome. Tai man yra architektūra – kai klausaisi ne tik to, ką užsakovas sako, bet ir to, ko nepasako.
– Vis dar randate užsakovų, kuriems reikia jautraus architekto, pirštų galiukais užčiuopiančio esmę?
– Randame. Tokių, kurie ateina ir sako: „Žinome, kad jūs darysite savaip – ir mums tai tinka.“ Ir tada mes galime padaryt tikrą daiktą. Paprastą. Nes kuo paprasčiau – tuo sunkiau. Visi sako, kad nori paprastai, bet kai pamato pirmą eskizą, prasideda: „Gal dar kažką pridėkim, gal čia nišą, čia akcentą, čia dar šiek tiek prabangos…“
Ir tada sakai: palaukit, mes kalbėjom apie paprastumą. Kur jis dingo? Ir žinot, kas įdomiausia – kai jie nurimsta, kai leidi jiems pagalvoti, dauguma vėliau grįžta ir sako: „Ačiū. Gerai, kad neatidavėte mums to, ko tada norėjome.“
Santūrumas man yra vertybė. Jei daiktas šaukia: „Pažiūrėkit į mane!“, man tai jau įtartina. Nes geri daiktai gyvena tyliai. Jie nori būti, o ne rodytis.
– Skamba, lyg architektūra (ir daiktai) būtų visai ne apie estetiką?
– Ne apie estetiką. Apie žmogų. Apie tai, kaip jis nori gyventi. Kaip jam patogu, kaip jis jaučiasi ryte, vakare, kai grįžta namo. Nes tu gali pastatyti gražų namą, bet jeigu žmogui ten nejauku – tai kam jis?
Architektūra – ne apie tai, kad atsitrauki ir gėriesi iš šono. Turi suprasti, kaip žmogus gyvena. Ko jis bijo, ko jam reikia. Ir jeigu sugebi tai pagauti – viskas. Tada veikia.