Kaune garsiai nuskambėjo ne viena tarpukario vilų nugriovimo istorija. Paveldosaugininkai savininkus įpareigojo statinius atkurti, viena vila net buvo atstatyta to nereikalaujant. Tačiau ar kopijos taps vertybe?

Žaliakalnyje ir Panemunėje yra daugiausia paveldo saugomų tarpukario pastatų arba to meto vilos stovi nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje.

Deja, kartais tokie namai nugriaunami sąmoningai arba nukenčia juos rekonstruojant.

Didžiausią visuomenės pasipiktinimą sukėlė istorijos, susijusios su Perkūno alėjos 11-uoju, Vaižganto gatvės 16-uoju ir Gailutės gatvės 28-uoju pastatais.

[[ge:lrytas:lrytas:37771879]][[ge:lrytas:lrytas:37797123]][[ge:lrytas:lrytas:37815935]]

Statinių savininkai, vienaip ar kitaip sunaikinę istorines vertybes, dabar taiso savo veiklos padarinius. Išeičių randama net netikėtų.

Senos sienos nugriuvo

2024 metų sausį buvo nugriautas Vaižganto gatvės 16-asis pastatas.

Tarpukariu namas priklausė garsiam geografui, visuomenės veikėjui Kaziui Pakštui, kuris buvo iškėlęs idėją, kad, norint Lietuvą apsaugoti nuo karo, ją reikia perkelti į Madagaskarą.

Dviejų aukštų kotedžas ir sargo namelis buvo pastatyti 1930 metais. Sovietmečiu namas buvo remontuotas, nemažai detalių pakeista, vis dėlto jis buvo svarbus, nes priklausė garsiam asmeniui.

Pastatas nebuvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, bet stovėjo nekilnojamųjų kultūros vertybių – Žaliakalnio I teritorijoje.

Pradėjus namo rekonstrukciją iš jo liko tik dviejų fasado sienų likučiai.

Valdos savininkas Darius M. tikino, kad medinis karkasinis namas su aptinkuotu fasadu buvo prastos būklės, mediena jau buvo gerokai sutrešusi. Nors planuota, kad dvi fasado sienos išliks, liko tik jų dalis.

„Namas nebuvo saugomas, todėl leidimą jį rekonstruoti gavau.

Gaila, kad atliekant darbus nugriuvo ir tų sienų, kurias planavome išsaugoti, dalys. Suprantu, kad pastatas priklausė garsiai asmenybei, todėl bandysime išsaugoti ir atstatyti tas dvi fasado sienas“, – tada teigė vyras.

Sprendimas ne visai įprastas

Vaižganto gatvės 16-ojo pastato rekonstrukcijos projektą rengė architektas Gintautas Natkevičius.

Projekte buvo numatyta, kad bus išsaugota 1930 metais statyto gyvenamojo namo siena prie Vaižganto gatvės ir atstatoma priestatu užstatyta šiaurinė senojo namo siena. Taip pat atkuriami karnizai prie stogo.

Prie atkurtų sienų planuota prijungti trijų stačiakampių formos tarpusavyje sujungtus pastatus. Dviejų aukštų naujojo namo fasadas turėjo būti modernus – iš metalo konstrukcijų ir stiklo.

Praėjus kiek daugiau negu metams matyti, kad naujieji modernūs pastatai jau stovi, prie jų prijungtos dvi iš betono iškilusios sienos, į kurias žvelgiant nuo gatvės pusės susidaro įspūdis, kai tai dar vienas pastatas.

Iš tiesų tai ir yra dvi atstatytos sienos, taip įamžinusios senojo namo vietą.

G.Natkevičius tikino, kad tai – retokai pasitaikantis sprendimas.

„Sienos žymi, kur pastatas buvo, tam tikra prasme tai yra buvusio statinio įspaudas.

Po pastatu buvo išlikęs autentiškas mažas raudonų plytų rūsys – jį taip pat pavyko išsaugoti“, – pasakojo architektas.

Naujosios sienos šį sklypą tuo pat metu šiek tiek dengia nuo greta esančio daugiabučio.

Vilą griovė savavališkai

Žaliakalnyje esančios Perkūno alėjos 11-uoju numeriu pažymėtos vilos istorija sukrėtė ne vieną kaunietį.

1934 metais pastatytoje viloje gyveno žinomas knygnešys, Nepriklausomybės kovų dalyvis Petras Ruseckas, o vėliau ilgą laiką namas, kuriame buvo įrengti du butai, priklausė savivaldybei.

2015 metais pastatas buvo grąžintas paveldėtojui, kuris jį pardavė verslininkui Artūrui Dankovskiui.

Šis pastatas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau stovėjo kultūros paveldo teritorijoje.

Didelis sambrūzdis dėl šio pastato visuomenėje kilo 2020 metų spalį, nes jo savininkas A.Dankovskis vilą nusprendė nugriauti.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) specialistai savininkui surašė aktą dėl savavališkai atliekamų namo griovimo darbų ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius – atkurti nugriautas kultūros paveldo statinio dalis.

Tačiau nurodymai nebuvo vykdomi ir paveldosaugininkai kreipėsi į teismą dėl namo atkūrimo. A.Dankovskis teigė, kad pastatas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir nėra saugotinas, todėl jį esą griauti galėjo.

Teismas nusprendė, kad A.Dankovskis namą turi atstatyti.

Vykstant teisminiams procesams 2022 metų pavasarį vila buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Atkurs naujomis medžiagomis

2023 metų vasarą buvo paskelbta, kad rastas sprendimas – numatyta kultūros paveldo objektą restauruoti atstatant naujomis medžiagomis, o sklype už pastato statyti modernų priestatą.

Šio projekto autoriumi taip pat tapo architektas Gintautas Natkevičius.

Jis sakė, kad dar prieš vilą pradedant griauti architektai spėjo ją visą bei langus, duris, kitas detales išmatuoti, užfiksuoti, kaip jos atrodė.

Namas buvo pastatytas iš rąstų ir aptinkuotas. Dabar jį reikės išardyti ir statyti naują. Tam bus naudojamas betonas, metalo konstrukcijos ir medis, fasadas bus nutinkuotas.

„Namo viduje nieko vertingo nebuvo, patalpų planas sovietmečiu buvo pakeistas. Reikės atkurti pastato išorės vaizdą.

Ką bus įmanoma, pavyzdžiui, lauke buvusias kolonas, laiptus, langų apvadus – restauruosime. Išliko vienas iš dviejų prie įėjimo stovėjusių svogūno galvos formos betono akcentų, pagal senojo pavyzdį bus išlietas vienas naujas. Balkonas liko apysveikis.

Ko atstatyti nebus įmanoma, bus sukurta iš naujo pagal brėžinius“, – pasakojo architektas.

Stogas, kaip ir anksčiau, bus dengiamas cinkuotos skardos žvynais ir lakštais.

Viduje perdangos daryti neplanuojama, pastate bus įkurdinta svetainė, virtuvė, miegamasis.

„Šis projektas jau patvirtintas ir tvarkybos darbų leidimas duotas“, – sakė G.Natkevičius.

Atvejis buvo išskirtinis?

Už atstatomo namo, kieme, suplanuota statyti modernų priestatą, kuriame bus vaikų kambariai ir garažas. Dviejų aukštų pastatas bus gana uždaras, fasadas taip pat tinkuotas.

„Šį projektą dabar vertina ekspertai. Kai tik gausime jų pritarimą, pirmąjį ir šį projektus sujungsime ir bus galima pradėti darbus“, – aiškino G.Natkevičius.

Patyręs architektas pastebėjo, kad procesas užsitęsė dėl to, jog namo situacija buvo neeilinė.

„Atvejis buvo išskirtinis. Patys paveldosaugininkai iš pradžių nežinojo, kaip elgtis, kaip rasti kompromisą su savininku.

Teko sukti galvą, kaip projektą pavadinti. Ar tai gali būti restauracija, jei pastatą reikės išardyti ir jo nebus?

Vis dėlto tiek Kultūros paveldo departamento, tiek savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas dirbo dalykiškai ir problemas sprendė profesionaliai“, – tikino G.Natkevičius.

Projektas pagaliau buvo pavadintas „Gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastato Perkūno al. 11, Kaune, rekonstravimo (atkūrimo), keičiant paskirtį į gyvenamąją (vieno buto), šalinant savavališkos statybos padarinius, projektas“.

Savo sprendimo nesigaili

A.Dankovskis sakė, kad planų įsikurti atstatytame name ir jo priestate neatsisakė.

„Kai tik gausime leidimus, darbai prasidės. Čia norime gyventi, juo labiau kad šeima pagausėjo, reikia daugiau vietos“, – tikino verslininkas.

Jis patenkintas, kad buvo pasiekti kompromisai su paveldo atstovais.

„Noriu, kad namas būtų gražus ir puoštų miestą, o mūsų šeima galėtų patogiai gyventi“, – sakė A.Dankovskis.

Paklaustas, ar nesigaili, kad vilą griovė ir dėl to problemų turėjo daugiau kaip ketverius metus, verslininkas tikino, jog vadovaujasi posakiu: „Gailėkis to, ką galėjai padaryti, bet nepadarei.“

Verslininkas pusiau nugriautos vilos kaip nors uždengti nė nebandė, nes, jo nuomone, tai daryti buvo beprasmiška.

„Pastatas vis tiek bus ardomas, tad kokia prasmė buvo jį dengti? Be to, dangalą galėtų nupūsti vėjas, nunešti ant kitų sklypų“, – dėstė A.Dankovskis.

Statytojų pažadais netikėjo

2023 metų žiemą Panemunės gyventojai sunerimo, kai buvo nugriauta Gailutės gatvėje stovėjusi 28-uoju numeriu pažymėta vila. Ji buvo pastatyta 1926 metais, priklausė tarpukario visuomenės veikėjui, pedagogui Laurynui Kairiūnaičiui.

Medinis dviejų aukštų pastatas su mansarda vadintas viena gražiausių Panemunės vilų.

Pastato būklė buvo bloga, namas keliskart nukentėjo nuo gaisro – buvo pažeistas jo stogas. Pastato savininkai architekto Ugniaus Vasiliausko paprašė parengti projektą, kuriame buvo numatyta vilos vietoje statyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Planuota, kad išliks pastato aukštis, tūris, fasadas, kaip ir anksčiau, vila bus apkalta medinėmis lentelėmis.

Saugoma vertingoji pastato savybė buvo tik jo pamatai.

Gyventojai dėl nugriautos vilos kreipėsi į paveldosaugininkus bei VTPSI, šie sulėkė prie statybvietės, tačiau paaiškėjo, kad šis statinys buvo nugriautas legaliai.

Dabar pastatas atstatytas ir jo išorė niekuo nesiskiria nuo buvusios vilos, o jos vidus modernus.

Architektas U.Vasiliauskas sakė, kad paveldosaugininkai suprato, jog vila buvo supuvusi ir jos sulopyti nebuvo įmanoma.

„Vis dėl to ir jie, ir gyventojai pažadus, kad vila bus atstatyta, vertino įtariai.

Ir nieko čia keisto – juk Kaune nugriauta ar suniokota nemažai istorinių pastatų, todėl žmonės tapo nepatiklūs.

Gerai, kad jau pasitaiko vienas kitas geras pavyzdys“, – pažymėjo architektas.

Atkurti pastatai arba jų fragmentai – vertingi

Saulius Rimas

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

„Ieškant išeičių, ką daryti su Perkūno alėjos 11-uoju pastatu, reikėjo rasti kompromisą, kaip apsaugoti paveldą ir pasiekti, kad pastatas atitiktų šiuolaikinius poreikius jame gyventi.

Kai buvo parengti projektiniai pasiūlymai, kreipiausi į Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybą.

Posėdžio metu buvo pastabų, naująjį priestatą buvo patarta statyti žemesnį ir mažesnį. Į tai projekto autoriai atsižvelgė. Apie senojo statinio atkūrimo būdą ekspertai pasisakė teigiamai. Išgirsti architektų ir urbanistų bendruomenės nuomonę buvo svarbu.

Perkūno alėjos 11-ojo namo tvarkybos darbų leidimą KPD išdavė, ekspertai vertina naujo pristato projektą, kad galėtų išduoti statybos leidimą. Tai paprastai užtrunka apie mėnesį.

Kai dokumentai bus parengti, bus teisinės galimybės pradėti darbus. Tikiuosi, kad šis Gordijo mazgas bus perkirstas šią vasarą. Bet kad problemos virto sėkmės istorija, galėsiu džiaugtis tik tuomet, kai darbai bus baigti.

Vaižganto gatvės 16-asis namas buvo vertingas tik tuo, kad jame gyveno K.Pakštas. Namo projektą amžininkai kritikavo dar tarpukariu – name buvo šalta gyventi, tad jo savininkas ten ištvėrė tik pusmetį.

Mokslininko atminimas įamžintas ant kitų Kauno namų, kur jis gyveno.

Kai griaunant statinį nugriuvo ir dvi autentiškos sienos, jas reikalavome atstatyti. Manau, kad sprendimas atkurti pastato istorinį kontūrą su architektūrinėmis detalėmis tinkamas, jis primins, kad čia stovėjo namas, kuriame gyveno garsus žmogus.

O Gailutės gatvėje dabar stovi gražus naujas namas, apkaltas medine apdaila. Taip atkurta senoji vila, o jos vidus – modernus. Tai – sėkmės istorija. Dabar pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą.

Atkurti pastatai ar jų fragmentai taip pat yra vertingi.“

Paveldu galėtų tapti ir šiuolaikinė architektūra

Vaidas Petrulis

Architektūros istorikas

„Paveldo objektų atstatymas yra kraštutinė priemonė, nes autentiškumo saugojimas ir yra paveldosaugos esmė. Saugomai urbanistinei aplinkai atstatymas – geras sprendimas, pačiam objektui – blogas, nes turime savotiškus muliažus.

Kyla klausimas – gal geriau vietoj neišlikusio saugomo pastato statyti geros kokybės šiuolaikinės architektūros pastatus? Tačiau kontroliuoti, ar tokia architektūra tikrai kokybiška, sudėtinga.

Nepadeda net konkursai, nes sprendimai priklauso nuo komisijos narių ir kitų aplinkybių.

Todėl paveldo objektų atstatymas yra saugesnis sprendimas, nes statytojai įpareigojami grąžinti pastato tūrį, formą, naudoti tam tikras medžiagas.

Statytojai, įsigiję brangius sklypus saugomose teritorijose, nori gauti kuo didesnę grąžą, nes kiekvienas kvadratinis metras gyvenamojo ploto kainuoja brangiai, tačiau turi į tai ir investuoti.

Idealiame pasaulyje tokiose vietose turėtų būti statomi tokie namai, kurie po 50 metų galėtų tapti paveldu.

Gera šiuolaikinė architektūra gali net nederėti su istorine aplinka, bet į ją darniai įsilieti.“

Trys dramatiškos Kauno vilų istorijos: kai saugoma tai, kas jau sunaikinta