Sklype stovėjęs senasis pastatas buvo visiškai atsietas nuo savo aplinkos, todėl architektai nusprendė jį perstatyti – taip atveriant galimybę ne tik maksimaliai išnaudoti sodą, bet ir sustiprinti ryšį su peizažu. Svarbu buvo išsaugoti visus esamus medžius, išlaikyti žaliąją struktūrą, bet kartu – užtikrinti gyventojų privatumą.
Architektūrinė idėja – paprasta, bet nevienadienė. Kadangi vietos reglamentas numato šlaitinį stogą ir reikalauja derintis prie vietos charakterio, namas įgavo kuklią formą. Damme kaimui būdingas stilius – balintų plytų sienos ir raudonų ar rudų čerpių stogai – tapo atspirties tašku. Tačiau tam, kad namas „nedemonstruotų“ savo mastelio, didelė jo dalis paslėpta po žeme.
Požeminis aukštas (vadinamasis „sous-terrain“) iš gatvės pusės beveik nematomas – tik iš įėjimo zonos jis iškyla tarsi pjedestalas, ant kurio stovi viršutinė namo dalis.
Toks sprendimas ne tik maskuoja tūrio dydį, bet ir leidžia suformuoti naują vizualinę struktūrą: nuo gatvės interjeras lieka tarsi nematomas, o pagrindinės erdvės atsiveria į priešingą pusę – link laukų, kur ganosi karvės. Atsitiktiniam praeiviui vidus lieka beveik nepasiekiamas žvilgsniui.
Požeminė dalis – betonuota vietoje, faktūruota taip, kad primintų medines lentas. Natūralios šviesos šuliniai leidžia net ir žemiausiam aukštui neprarasti šviesos ir erdvės pojūčio. Atviros betoninės sienos tęsiasi į vidų, naikindamos ribą tarp išorės ir vidaus.
Šis apatinis aukštas – intymesnis, labiau uždaras. Iš jo į pagrindinį, viršutinį lygį veda elegantiški apskriti laiptai. Aukščiau – daugiau atvirumo, daugiau šviesos, daugiau gyvenimo. Čia naudojamos šiltos, natūralios medžiagos, kurios neužgožia, bet palaiko ramybę. Jų tikslas – netrukdyti gyventi, o padėti susikoncentruoti į tai, kas už lango.
Namui būdingas aiškus paprastumas, bet kartu – subtilus išskirtinumas. Jis nėra demonstratyvus, bet ir nepraslysta pro akis. Čia architektūra tampa fonu gyvenimui – ir pasakojimui, kuris tęsiasi už sienų.