Praegantiškas sukneles pavertė ją mados ikona.
Luiza viešėjo Šenonse, kai 1589 metais sužinojo apie vyro nužudymą. Ji puolė į depresiją ir 11 metų iki savo mirties be tikslo klajojo pilies koridoriais tarp niūrių juodų gobelenų, išsiuvinėtų kaukolėmis ir sukryžiuotais kaulais, vilkėdama gedulo drabužiais. Tradicinė Prancūzijos karalienių gedulo spalva buvo balta, todėl Luiza tapo žinoma kaip Baltoji karalienė.
Luiza Šenonso pilį ir skolas paliko savo dukterėčiai Françoise de Lorraine, kuri ištekėjo už Vandomo kunigaikščio. Jų palikuoniai valdė pilį ateinančius šimtą metų, tačiau mažai ja domėjosi ir pardavė daug daiktų, kad sumokėtų paveldėtas skolas. Daugelis puikių statulų atsidūrė Versalyje.
1733 metais, kai finansininkas Claude’as Dupinas įsigijo pilį, jo meniška žmona Louise čia įkūrė literatūros saloną, kuris traukė to meto garsius rašytojus, filosofus. Tarp jų buvo Voltaire’as ir Jeanas Jacques’as Rousseau. Louise išgelbėjo pilį nuo Prancūzijos revoliucionierių sunaikinimo. Ji juos įtikino, kad tiltas yra būtinas ginklų ir kariuomenės judėjimui.
Vėliau pilį į savo rankas perėmė Marguerite Pelouze – rafinuota, elegantiška išsiskyrusi moteris. Ji buvo škoto Danielio Wilsono, praturtėjusio iš dujinių žibintų, duktė.
Marguerite leido savo palikimą atkuriant Šenonso pilį – norėjo, kad ji taptų tokia šlovinga, kokia buvo, kai XVI amžiuje ją valdė karalienė K.Mediči. Marguerite mėgo išlaidauti ir garsėjo ekstravagantiškais vakarėliais. Galiausiai bankrutavo ir buvo priversta pilį parduoti. 1913 metais ji atiteko Henri Menier, „Menier“ šokolado gamintojui, ir iki šiol priklauso jo palikuoniams.
Šenonsas įėjo į istoriją ir dėl įvykių per pasaulinius karus. Pirmojo pasaulinio karo metais pilies galerija buvo paversta ligonine.
Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kaip demarkacijos linija tarp neokupuotos ir vokiečių okupuotos zonos ir tapo pasipriešinimo ir išlikimo simboliu.
Šenonso pilis nuo 1840 metų turi istorinio paminklo statusą, per metus ją aplanko apie 800 tūkstančių turistų.
Šalia K.Mediči sodo yra XIX amžiaus angliškas parkas, vadinamas Žaliuoju sodu. Jo žavesys – išskirtiniai medžiai: mėlynieji kedrai, sekvojos, eglės, akmeniniai ąžuolai. Šiame parke yra oranžerija, lysvėse auga įvairios gėlės, skirtos piliai papuošti, – daugiau nei šimtas gėlių veislių ir 400 rožių krūmų.
Vilandri pilis yra paskutinė iš didžiųjų pilių, pastatytų Luaros upės pakrantėse Renesanso laikotarpiu. 1536 metais ją pastatė Jeanas le Bretonas, karaliaus Pranciškaus I finansų ministras. Pilies architektūros stilius būdingas XVI amžiui, su trijų aukštų terasiniais sodais. XVIII amžiuje pilis prarado pirminį spindesį, ilgainiui buvo apleista.
1906 metais ją nusprendė įsigyti ispanų gydytojas ir mokslininkas Joachimas Carvallo, dabartinių savininkų prosenelis, ir jo žmona Ann Coleman. Sutuoktiniai ieškojo užmiesčio namo, kuriame galėtų laikyti sukauptą ispanų meno kolekciją.
Šis noras akivaizdus įžengus į paveikslų galeriją, įrengtą antrame pilies aukšte. Nors kolekcija laikui bėgant buvo išsklaidyta paveldėtojams, vis tiek joje puikuojasi nemažai vertingų XVII amžiaus ispanų dailininkų darbų.
Įsigijęs pilį J.Carvallo atsisakė karjeros, kad atsiduotų pastato restauravimui ir sodų atgaivinimui. Jam pavyko atkurti autentišką Renesanso spindesį, 1920 metais pilis ir sodai buvo atverti visuomenei. J.Carvallo palikuoniai yra įsipareigoję saugoti ir puoselėti dvarą. Dabar jį valdo J.Carvallo proanūkis Henri Carvallo.
Vilandri lankytojus žavi kvapą gniaužiančiais sodais. Aplinkos žavesys kiekvieną sezoną slypi besikeičiančiose spalvose, tad čia galima atvykti bet kuriuo metų laiku ir pasigrožėti skirtingu augalų išdėstymu.
Sodai visu gražumu atsiveria žvelgiant nuo plynaukštėje įrengtos apžvalgos aikštelės. Netgi bilieto į Vilandri kaina nusako, kas yra svarbiausia, – pilies ir sodų apžiūra suaugusiajam kainuoja 14 eurų, vien tik sodų – 8,50 euro.
Iš J.Carvallo subrandinto projekto atsirado septyni sodai, suskirstyti pagal nustatytą klasifikaciją: dekoratyvinis virtuvės sodas, meilės ir kryžių sodas, muzikos kambarys, žolelių sodas, labirintas, saulės sodas ir vandens sodas.
Sode nemažai daržovinių augalų, bet jie skirti ne valgyti, o dekoratyvumui išgauti. Įvairios daržovių rūšys parenkamos dėl konkrečių spalvų ar grafikos, kad būtų sukurta harmonija. Kadangi sodas įtrauktas į istorinių paminklų sąrašą, reikalavimai labai griežti: pavyzdžiui, augalų (kukmedžių, buksmedžių, rožių) struktūros negalima keisti.
Kita vertus, kiekvienais metais pristatomos naujos augalų veislės. Sėklos sėjamos pilies šiltnamiuose balandžio mėnesį, o derlius nuimamas rugsėjį.
Vilandri sodai neįstrigo istorijoje – jie nuolat atnaujinami. Kalbama apie 12 tūkstančių gėlių ir 25 tūkstančius daržovių rūšių, kuriomis rūpinasi 10 sodininkų komanda. Jie dirba ekologiškai – nenaudoja cheminių trąšų.
Lankytojai, norintys parsivežti namo dalelę Vilandri sodo, šalia esančioje parduotuvėje gali įsigyti augalų sėklų. Užkietėję sodininkai į Vilandri kviečiami rugsėjį, kai rūmai rengia kasmetes Daržo gėrybių dienas.