Dosniai paminklų Kaune – tarp jų ir naujausio, Petrui Vileišiui – statybas remiantis vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Pranas Kiznis atskleidė, kas lėmė jo pasirinkimą.

Netrukus 80 metų jubiliejų švęsiantis žinomas verslininkas tikino pasirinkęs vieną aiškią paramos kryptį.

Pirmą kartą apie P.Kiznį dauguma kauniečių išgirdo dar 2018 metais, kai Kauno pilies prieigose buvo pastatytas „Laisvės kario“ paminklas.

Iš pradžių jį planuota statyti Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau pasigirdo gausybė prieštaringų vertinimų, sostinės valdžia pradėjo abejoti šiuo sumanymu ir galiausiai jo visiškai atsisakė.

Tuomet paminklą sutiko priimti Kaunas, o jo atidengimas Valstybės dieną tapo švente, kurioje dalyvavo tūkstančiai žmonių.

Kauno savivaldybė skyrė dalį projektui reikalingų lėšų, tačiau vienu svarbiausių rėmėjų buvo įvardijamas P. Kiznis, paaukojęs apie 80 tūkst. eurų.

[[ge:lrytas:lrytas:40792967]][[ge:lrytas:lrytas:40661792]][[ge:lrytas:lrytas:40661811]]

Pasigirdo pirmųjų abejonių

„Laisvės kario“ paminklas ir jam parinkta vieta patiko daugeliui kauniečių, tačiau gerokai daugiau abejonių sukėlė sprendimas statyti paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui.

Jį Kaunui taip pat dovanojo P. Kiznis, o išliejo skulptoriai iš Ukrainos Olesas Sidorukas ir Borisas Krylovas, kurie išgarsėjo kurdami „Laisvės karį“.

Pasigirdo balsų, esą kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis mažai susijęs su Kaunu ir išvis mieste statoma per daug įvairių atminimo ženklų.

Kai kurie opozicijos tarybos nariai net pasišovė reglamentuoti šį procesą – kad paminklų būtų statoma mažiau ir šį procesą prižiūrėtų ekspertai.

Nepaisant kilusių abejonių, paminklas buvo pagamintas ir praėjusių metų vasarą pastatytas Ramybės parke. Šią vietą balsuodami išrinko patys kauniečiai, pasiūlymui pritarė ir kūrinio autoriai.

Prisiminė garbų šviesuolį

2025 metų pabaiga paženklinta nauju kūriniu, kurį Kaunui vėl dovanojo verslininkas P. Kiznis.

Kęstučio ir Gedimino gatvių sankirtoje esančiame skvere iškilo paminklas visuomenininkui, tautinio atgimimo veikėjui P. Vileišiui, kuris yra P.Kiznio kraštietis – jie abu kilę iš Pasvalio krašto.

Šis žmogus – tai inžinierius, leidėjas, mecenatas ir visuomenės veikėjas, palikęs gilų pėdsaką švietimo, kultūros ir infrastruktūros srityse. Savo gyvenimu ir veikla jis stiprino tautinę savimonę.

Būdamas tiltų ir geležinkelio statybos specialistas P. Vileišis vadovavo svarbiems infrastruktūros projektams Lietuvoje ir užsienyje.

Spaudos draudimo metais P. Vileišis kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo knygnešiams gabenti draudžiamas knygas, užtikrindamas lietuviško žodžio ir idėjų sklaidą.

[[ge:lrytas:lrytas:40661788]]

Nepaprastai svarbus jo indėlis į švietimą – savo lėšomis jis rėmė lietuviškų mokyklų steigimą, finansavo kalbos kursus, jaunimo ugdymo iniciatyvas, tikėdamas, kad tik išsilavinusi tauta gali sukurti stiprią valstybę.

Kaune ir Vilniuje P. Vileišis steigė spaustuves, leido knygas bei pirmąjį legalų lietuvišką dienraštį. Per gyvenimą jis išleido apie 100 lietuviškų leidinių – nuo grožinės literatūros iki mokslo populiarinimo knygų.

Tarpukariu P. Vileišis gyveno Kaune, dirbo Susisiekimo ministerijoje, vadovavo Inžinierių korpusui. Jis prisidėjo prie valstybės infrastruktūros kūrimo, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Už nuopelnus Lietuvai Seimas jam paskyrė valstybinę pensiją. P. Vileišis mirė 1926 metų rugpjūčio 12-ąją Palangoje.

Jis iškilmingai buvo palaidotas Kauno Šv.Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos rūsyje, o 1935 metų kovo 22 dieną palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos kape.

Pažėrė gausybę kritikos

Ne kartą viešai pasiūlymą statyti paminklą P. Vileišiui kritikavęs Kauno tarybos narys, Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas tikino nepakeitęs nuomonės ir išvydęs kūrinį.

„Dar blogiau. Panašu į Leniną, perrengtą Petro Vileišio drabužiais“, – rėžė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausantis politikas.

Žinomas kaunietis priminė, kad Kauno tarpukario modernizmo architektūra yra įtraukta į UNESCO sąrašą, todėl turi būti saugoma visa Naujamiesčio zona.

E.Stanciko nuomone, paminklai turėtų atspindėti tarpukario laikmetį arba šiuolaikinį meną. Jam P. Vileišio skulptūra labiau siejasi su kiču ir miesto tarša.

„Gera iniciatyva, tačiau nevykęs įgyvendinimas. Susidaro įspūdis, kad miestas griebia viską, kas jam pasiūloma, be jokios atrankos“, – svarstė tarybos narys.

Puikiu pavyzdžiu politikas laiko prie Vytauto Didžiojo universiteto pastato S. Daukanto gatvėje pastatytą Tado Vosyliaus skulptūrą „Taškas“.

Atskleidė Kauno privalumus

[[ge:lrytas:lrytas:40661789]]

– Kelerius metus skiriate paramą Kaune statomiems paminklams, nors pats neturite kokių nors ypatingų ryšių su šiuo miestu. Kas lėmė tokį pasirinkimą? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo P. Kiznio.

– Labai gaila, bet Vilniui nebuvo poreikio įamžinti Lietuvos istorinei praeičiai svarbius simbolius bei asmenybes, kurios tam tikru laiku daug nuveikė Lietuvos būčiai.

Tai – „Laisvės karys“, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis.

– Kaip užsimezgė ryšys su Kauno vadovais?

– Kai Vilniuje nebuvo rasta bendro sutarimo dėl „Laisvės kario“ , kreipėmės į Kauno valdžią. Džiaugiuosi, kad ji ėmėsi šio sumanymo. Taip ir užsimezgė ryšys.

– Kaip išvis vertinate Kaune vykstančius pokyčius?

– Galiu pažymėti, kad vertinu išskirtinai teigiamai, nes Kaunas daug dėmesio skiria Lietuvos istorinei atminčiai įamžinti.

Kalbant apie paramą, noriu atkreipti dėmesį, kad aš remiu ne vien tiktai paminklų statybą, o pagal galimybes stengiuosi paremti sumanymus, susijusius su Lietuvos istorija, – tai knygos, atminimo lentos, bažnyčios.

– Paminklas P. Vileišiui bus jau trečiasis skulptorių iš Ukrainos O.Sidoruko ir B.Krylovo darbas Kaune. Kaip užsimezgė pažintis su jais?

– Tai buvo ilgas kelias, prie kurio daug prisidėjo Lietuvos žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas.

Pirmiausia jis mus suvedė su Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondo vadovu, Lietuvos garbės konsulu Luhansko srityje Robertu Gabulu, kuris gerai žino Ukrainos kultūros verslų bazę.

Pagrindinis 2016 metais įsteigto fondo tikslas – atkurti kultūrinį paveldą Ukrainoje ir Lietuvoje.

Vienas pirmųjų didžiųjų darbų buvo kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio antkapinis paminklas Kijevo Pečorų lauros vienuolyne.

Būtent R. Gabulas padėjo Ukrainoje surasti meistrus ir tinkamą liejyklą.

– Kaip reaguojate girdėdamas svarstymus, neva Kaune statoma per daug paminklų, abejojama jų išliekamąja verte? Ar visada pats liekate patenkintas galutiniu rezultatu?

– Pasikartosiu, kad stengiuosi paremti projektus, susijusius su Lietuvos istorine atmintimi, ir visuomet tikiuosi paties geriausio rezultato.

Visais įgyvendintais projektais esu patenkintas.

Mintyse – naujas sumanymas

O viešoji įstaiga Vyčio paramos fondas jau užregistravo Kauno savivaldybėje prašymą miesto tarybai ir merui statyti paminklą Emilijai Pliaterytei (1806–1831), kuri kartais vadinama lietuviškąja Jeanne d’Arc.

Vieno idėjos autorių V. Kavaliausko nuomone, kovotojos atminimas lig šiol Lietuvoje nėra tinkamai įamžintas.

Viešoji įstaiga Vyčio paramos fondas siūlo E.Pliaterytei pastatyti nacionalinį paminklą Kaune, kur ryškiausiai pasireiškė jos vaidmuo 1831-ųjų sukilime.

„Norime pastatyti mieste, kuris gerbia istoriją ir pats save. Pastatyti ne kaip valdžios projektą, o kaip piliečių darbą sau ir ateinančioms kartoms. Statyti už žmonių aukas – kaip „Laisvės karį“, – rašoma iniciatorių pasiūlyme.

Fondo atstovai norėtų, kad jį statytų geriausi menininkai, todėl garantuojamas anoniminis ir sąžiningas konkursas, taupumas vykdant darbus.

Pirminiais skaičiavimais, sumanymui reikėtų surinkti apie 300 tūkst. eurų.

Konkursą ketinama skelbti iš karto po Naujųjų metų, kad paminklas būtų sukurtas 2026-ųjų pabaigoje arba 2027-ųjų pavasarį.

Ar P. Kiznis taps ir šio paminklo statybų rėmėju?

„Jam bus labai sunku neprisidėti prie šio projekto“, – juokavo vienas idėjos autorių ir P.Kiznio bendražygis V. Kavaliauskas.

Nuo tremtinio – iki dosnaus mecenato

P. Kiznio vaikystė nebuvo lengva, jam teko patirti tremtinio dalią.

P. Kiznis yra technikos mokslų daktaras, sovietmečiu baigęs studijas Vilniuje, tobulinosi tuometiniame Leningrade (Rusija).

1965–1991 m. jis dirbo Vilniaus „Plastos“ gamykloje, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę sukūrė šeimos verslą.

1991-aisiais P. Kiznis įsteigė ir daug metų vadovavo įmonei „Lietpak“, gaminančiai įvairią pakuotę bei tarą.

Prieš kelerius metus įkūrėjas bendrovės vadovo kėdę užleido sūnui Andriui Kizniui.

Įmonės centrinė būstinė ir gamykla įsikūrusi Vilniaus rajone, o atstovybės – Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Norvegijoje.

Viešai skelbiama, kad praėjusiais metais bendrovės apyvarta siekė 223,5 mln. eurų, grynasis pelnas – beveik 12 mln. eurų.

P.Kiznio turtas vertinamas 125 mln. eurų, pagal šį rodiklį Lietuvoje jis praėjusiais metais užėmė 53 vietą.

Iš Daujėnų (Pasvalio r.) kilęs P. Kiznis savo lėšomis padėjo atnaujinti gimtojo miestelio bažnyčią, už tai jis gavo popiežiaus Pranciškaus padėką.

P. Kiznis svariai prisidėjo Pasvalyje statant paminklus poetui Bernardui Brazdžioniui bei Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė P.Kiznį apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Prieš keletą metų Valdovų rūmams padovanojęs vertingą XIV–XVII a. Italijos dailininkų 23 paveikslų kolekciją, P. Kiznis 2023-iaisiais rūmams įteikė dar vieną dovaną – 26 XV–XVII a. italų, flamandų ir prancūzų tapytojų darbus.

Vienas turtingiausių Lietuvos žmonių – apie dovanas Kaunui, Vilniaus abejones ir ateities planus