Architektas Jonas Žukauskas laidoje priminė, kad Venecijos architektūros bienalė yra ne tik meno renginys, bet ir platforma, kurioje šalys kalba apie miestų raidą, viešąsias erdves, kultūros politiką bei globalius iššūkius. Todėl architektų bendruomenė nuogąstauja dėl ilgalaikių tokio sprendimo pasekmių.
Urbanistas Andrius Ropolas feisbuke pasidalijo nuomone, kad sprendimas nedalyvauti siunčia aiškią žinutę architektams: jų vieta kultūros politikoje lieka neapibrėžta.
Jo teigimu, taip prarandama erdvė formuoti savąsias idėjas tarptautiniame kontekste, o kartu – ir galimybė reflektuoti Lietuvos architektūros problematiką.
Venecijos aikštėje – nauja visame pasaulyje garsaus gatvės menininko instaliacija
Panašiai kalba ir Lietuvos architektų sąjungos valdybos narė Rūta Leitanaitė. Pasak jos, pirmieji signalai, kad kažkas negerai, pasirodė dar gruodį – tuomet, stebėdami Lietuvos kultūros tarybos puslapį, architektai nepamatė įprasto kvietimo teikti paraiškų Lietuvos paviljonui kurti.
„Jau tada sukirbėjo nuojauta, kad kažkas ne taip. Vis dėlto, manydami, kad tai gali būti tik vėlavimas, bandėme išlikti ramūs“, – portalui Lrytas sakė R. Leitanaitė.
Susiję straipsniai
Tačiau aiškumo neatsirado. Kaip teigia ji, apie tai, kad Lietuva apskritai nedalyvaus kitoje Venecijos architektūros bienalėje, architektai sužinojo ne iš institucijų, o vieni iš kitų.
„Nebuvome gavę jokios oficialios informacijos nei iš Kultūros ministerijos, nei iš kitų atsakingų institucijų. Su architektų bendruomene nebuvo tartasi, nebuvome perspėti apie tokio sprendimo svarstymą“, – tikina ji. Pasak R. Leitanaitės, nekilo nė mintis klausti, ar Lietuva apskritai ketina dalyvauti: tai atrodė natūralus, tęstinis kultūros politikos pasirinkimas.
Anot jos, bienalėje dalyvavimas nėra formalumas. Tai strateginis sprendimas, lemiantis šalies matomumą ir kultūrinę poziciją pasaulyje. „Venecijoje kalbama ne apie estetiką, o apie architektūros idėjų raidą klimato krizės, socialinių įtampų ir ekologinių lūžių akivaizdoje. Jei Lietuva šiame pokalbyje nedalyvauja, mūsų tiesiog nėra“, – sako architektė.
Todėl, R. Leitanaitės teigimu, dvejų metų pertrauka nėra tiesiog „pailsėjimas“. Tai spraga, kuri gali negrįžtamai paveikti dešimtmečiais kurtą tęstinumą – komandų patirtį, tarptautinius ryšius ir Lietuvos matomumą. „Kartą sukūrus nedalyvavimo precedentą, motyvų jį pakartoti ateityje tikrai atsiras“, – įspėja ji.
Kultūros ministerija Lrytui patvirtino viešai skelbtą informaciją, kad Lietuva kitąmet Venecijos architektūros bienalėje nedalyvaus. Ministerijos teigimu, tai susiję su sumažėjusiu biudžetu:
„Sumažėjus Kultūros ministerijos biudžetui turėjome peržiūrėti veiklas ir užtikrinti finansavimą jau pradėtiems projektams. Finansavimas sumažintas visoms Kultūros ministerijos programoms, taip pat ir įstaigų veiklai. […] Planuojame, kad tai yra vienkartinis sprendimas neskelbti konkurso dalyvių atrankos į Venecijos architektūros bienalę“. Ministerija priduria, kad sprendimą gali būti įmanoma peržiūrėti, kai 2027 m. prasidės naujas biudžeto planavimo etapas.
R. Leitanaitė tikisi, kad būtent taip ir nutiks. Anot jos, architektų bendruomenė pasirengusi dirbti: „Laiko dar yra. Architektų laukas tikrai suspėtų parengti paraiškas ir kokybiškai paruošti paviljoną. Svarbiausia – politinė valia ir dialogas.“
Primename, kad Lietuva Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja nuo 2016 m., kai kartu su Latvija ir Estija pristatė „Baltijos paviljoną“. 17-oje bienalėje šaliai atstovavo viešosios įstaigos „Rupertas“ projektas „Planeta iš žmonių“, 18-oje – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos „Vaikų miško paviljonas“, o pernai – architekto Gintaro Balčyčio kuruotas paviljonas „Archi / tree / tecture“.