Kruonyje (Kaišiadorių r.) gimęs ir Prienuose augęs G.Natkevičius juokavo, kad architektu tapo atsitiktinai.
Studijas tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute jis pasirinko išgirdęs draugo patarimą, nors pats bičiulis nesugebėjo įveikti atrankos.
Iškart po jų architektas pradėjo dirbti buvusio Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filiale.
Pamatykite mokyklą, kurios interjeras užburia ir visko mačiusius: dėmesį skyrė ir iš kitų šalių architektai
Nuo 1992-ųjų G.Natkevičius, kuriam dabar 68-eri, su komandos nariais dirba savo privačioje įmonėje.
– Ar architektūra buvo vaikystės svajonė? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo architekto G.Natkevičiaus.
Susiję straipsniai
– Ne visai. Sąmoningą gyvenimą pradėjau tėvams įsikūrus Prienuose, todėl Vilnius, Alytus ir Kaunas buvo lengvai pasiekiami miestai.
Tėvas dažnai mane veždavo pas kardiologus, o po apsilankymo Kauno klinikose užsukdavome į Zoologijos muziejų, Zoologijos sodą, pasivaikščiodavome Laisvės alėja.
Tėvas parodydavo tarpukario Kauno pastatus ir pasakodavo jų istoriją.
Pasąmonėje man užsifiksavo tų pastatų didybė ir žydintys kaštonai, tačiau tuomet net nesuvokiau, kad tai vadinama architektūra.
Tuo metu nuo ryto iki vakaro piešdavau, mėgdavau dėlioti konstruktorių. Man visada patiko idėją paversti tikru daiktu.
Dar pagalvoju, kad galėčiau būti skulptoriumi.
– Ar nujaučiate, kas lėmė sprendimą šiemet jums skirti Vyriausybės kultūros ir meno premiją?
– Sunku pasakyti. Kaip žvaigždės tuo metu išsidėlioja danguje, taip ir įvyksta. Daug aplinkybių lemia – kiti pretendentai, įvykiai šalyje.
Šią premiją vertinu kaip apdovanojimą visiems šalies architektams.
Architektūra yra matoma. Jeigu padarei ką nors gero, apie tai kalba žmonės, rašo žiniasklaida. Jeigu blogai padarei – tai irgi matoma. Visuomenė piktinasi, nerimauja.
Rašytojui, poetui ar teatro režisieriui gerokai sudėtingiau pasiekti didelę auditoriją. Prasto rašytojo kūrinio žmonės tiesiog neskaito, spektaklio – nežiūri.
Architektūroje viskas kitaip. Padarai klaidą, ir visi ją mato.
Todėl komisijai tenka didelė atsakomybė pamatyti ir pasverti visų kūrėjų darbą.
– Ar dar padarote klaidų ir kaip reaguojate į kritiką?
– Į tikrą kritiką reaguoju ramiai. Šiek tiek apmaudu, kad Lietuvoje beveik nėra profesionalios architektūros kritikos, padedančios žmonėms susigaudyti, kas padaryta gerai, o kas – blogai.
Tikra kritika yra labai vertinga, nes ji atskleidžia, kaip atrodo darbas iš šalies profesionalo akimis.
Pareiškimai socialiniuose tinkluose – tai tik nuomonė, kurią žmonės turi teisę reikšti. Mes ją matome ir girdime, bet tai ne visada yra objektyvu.
– Ar žmonių suvokimas apie architektūros kokybę pastaraisiais dešimtmečiais pasistūmėjo į priekį?
– Tikrai smarkiai pasistūmėjo. Gyvename gerais laikais, todėl žmonės daug bendrauja, keliauja, kaupia patirtį.
Net nustembu, kiek daug jaunų žmonių žiūri kiną, skaito knygas.
Dar reikia pridurti, kad lietuviai yra labai verslūs žmonės, todėl bendrauja su verslo partneriais iš įvairių šalių ir sužino naujų dalykų. Savišvieta vyksta labai stipriai.
– O ką galite pasakyti apie kolegas – ar jų profesionalumas taip pat padidėjo?
– Lygis yra labai aukštas, o Lietuvos architektūra gyvena gerus laikus. Atėjo jaunosios kartos darbščių ir talentingų žmonių.
Stasio Eidrigevičiaus muziejus Panevėžyje ar muziejus „Dingęs štetlas“ Šeduvoje – tai pasaulinės klasės kūriniai, kuriuos bet kam ne gėda parodyti.
– Ar Kaune matote architektūrinių sprendimų, vietų, kurios kenkia tiek miesto įvaizdžiui, tiek sprendimų autoriams?
– Norėčiau atkreipti dėmesį į kitą sritį. Kartais valdininkai bando nustatyti receptą, kaip sukurti gerą architektūrą, tačiau taip nebus.
Architektūra gimsta konkurencijoje tarp pačių architektų, tarp nekilnojamojo turto projektų plėtotojų, kiek jie investuoja į kūrinio kokybę.
Nematau nieko labai blogo, jeigu iškyla mažiau sėkmingas pastatas tiek išoriniu grožiu, tiek funkcionalumu. Jį galima pakeisti, rekonstruoti ar net nugriauti. Aš į tai žiūriu labai ramiai.
Su architektūra pastaraisiais metais viskas neblogai, tačiau atokiau nuo miesto centro esančios erdvės vis dar yra apleistos – nėra mažosios architektūros, supuvę stulpai, išlūžę šaligatviai.
Matau tvirtą Kauno valdžios užsispyrimą imtis pokyčių, tačiau dar yra ir apleistų vietų.
– Jeigu reikėtų išrinkti darbą, teikiantį didžiausią pasitenkinimą, kas tai būtų?
– Turbūt mokslo centras „Mokslo sala“, nors pradinis sumanymas buvo kolegų iš Australijos.
Taip atsitiko, kad teko atlikti darbą nuo pradžios iki galo.
Didelį įspūdį paliko ne tik pats kūrinys, bet ir statybos procesas.
– Kuri Kauno vieta architektūriniu požiūriu jums pati maloniausia?
– Jeigu kalbėtume apie naująją architektūrą, tai būtų Prezidento Valdo Adamkaus lengvosios atletikos maniežo aplinka.
Istoriškai – vieta prie Vytauto bažnyčios, kur paklotas akmeninis grindinys, stovi atraminė siena. Kai krinta medžių lapai, atsiveria labai didingas vaizdas.