Ant Kauno tvirtų istorinių pamatų iškilo veržlus šiuolaikinis miestas

Miestas, kuriame gera gyventi. Gera kurti, mokytis ir mokyti, pramogauti, stebėti miesto gyvenimą klaidžiojant Senamiesčio gatvėmis ar gurkšnojant kavą Laisvės alėjoje.

Per pastarąjį dešimtmetį Kaunas tapo miestu, gebančiu išgirsti ir išpildyti ne tik kauniečių, bet ir atvykėlių norus.

Kauno miesto garbės pilietis, buvęs krepšininkas, o dabar Stambulo „Fenerbahce“ (Turkija) treniruojantis Š.Jasikevičius daugiau kaip du karjeros dešimtmečius praleido užsienio klubuose, bet gavęs progą vis dar skuba namo – į gimtąjį miestą.

„Didžiuojuosi būdamas kaunietis“, – nuolat pabrėžia Š.Jasikevičius.

Kitas buvęs Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ įžaidėjas Mantas Kalnietis, žaisdamas užsienyje, irgi vis susidurdavo su namų ilgesiu, tad galimybė dirbti Kaune buvo viena esminių priežasčių, dėl kurių jis tapo „Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidentu ir po 18 metų padėjo jam susigrąžinti šalies čempiono titulą.

„Kaunas sparčiai keičiasi. Tai mato ne tik kauniečiai, bet ir į jį atvykstantys užsieniečiai. Kaune nėra žodžio „aš“, esame mes. Norėtųsi, kad šis požiūris liktų, nes būtent jis leidžia miestui augti“, – teigė M.Kalnietis.

Duobėtos ir sunkiai išvažiuojamos gatvės, griūvantys ir savo šmėklišku pavidalu miesto veidą darkantys pastatai Kaune tampa slogiu prisiminimu.

„Prisipažinsiu, prieš dešimtmetį miestą norėdavosi pervažiuoti kuo greičiau. Ypač kai tekdavo parsivežti svečius iš oro uosto. Dabar ir užsieniečiai, ir iš emigracijos grįžę kauniečiai džiaugiasi pokyčiais. Kai kurie tiesiai šviesiai sako, kad miestas tapo neatpažįstamas.

Tai – malonūs komplimentai, nes dėl tokio miesto reikėjo ilgai ir nuosekliai dirbti. Dabartinis Kaunas visomis prasmėmis tapo Lietuvos centru ir širdimi. Nesvarbu, kalbėtume apie sportą, kultūrą, verslą, švietimą ar mediciną“, – nuveiktais darbais didžiavosi Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

2023 metų rugsėjį Kauno tarpukario architektūra buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis pripažinimas miestui tapo dar vienu postūmiu siekti tikslų, tvarkytis. Buvusi Lietuvos laikinoji sostinė ir dabar dažnai tampa pavyzdžiu kitiems šalies miestams.

Pergalių keliu Kauną veda ne tik čempionų titulus ginantys „Žalgirio“ krepšinio ir futbolo klubai, bet ir išskirtiniai savivaldybės vadovų sprendimai, bendruomenės susitelkimas bei siekis kurti šiuolaikišką, patogų, pažangų miestą.

Kauno meras V.Matijošaitis augo prie pat Nemuno, kurio sraunūs vandenys skirtingais metų laikais pasakojo skirtingas istorijas. Vienas ryškiausių jo vaikystės prisiminimų – maudynės ar tiesiog braidžiojimas upėje Vičiūnų prieigose tarp kojų laigant guotui žuvų.

Nemuno ir Neries santakoje įsikūręs Kaunas yra vienintelis toks šalies miestas, bet jam vis stigo šiuolaikiškų ir patogių jungčių tarp upių.

„Šios kadencijos pradžioje kauniečiams pažadėjome, kad statysime tiltus. Duoto žodžio laikomės. Nemune jau matomos dvi būsimos naujos jungtys.

Pernai prasidėjo ir tilto per Nerį, tarp Senamiesčio ir Brastos gatvės, darbai. Čia pat statomas transporto mazgas po P.Vileišio tiltu.

Vieną pažadų išpildysime jau netrukus – sparčiai artėja viaduko su greitėjimo ir lėtėjimo juostomis per A1 magistralę ties Ašigalio gatve atidarymas“, – teigė trečią kadenciją Kauno miesto meru dirbantis V.Matijošaitis.

Kauniečių ir miesto svečių kasdienybę palengvinsiantys tiltai – tik vienas iš artimiausiu metu suplanuotų darbų. Ne ką mažiau dėmesio Kauno vadovai ketina skirti upių pakrančių sutvarkymui siekdami paversti jas patrauklias gyventi, kurti verslą, linksmintis.

„Esame upių miestas. Per Kauną teka ne tik Nemunas ir Neris – įteka ir kelios dešimtys upelių. Prie miesto ribos – net Nevėžis. Tačiau sovietmečiu upės buvo užmirštos ir nuvertintos. Iš jų dingo laivai, pakrantėse neliko judesio ir gyvybės. Upės tarsi išnyko, nes apsitvėrėme gatvėmis ir pastatais.

Mūsų akimis, prie upių trūksta jaukumo, pačiose upėse – laivybos. Dabar siekiame tai pakeisti. Pirmiausia pasistengsime sudaryti sąlygas veiklai pakrantėse, o tuomet jau svarstysime ir apie pačias upes“, – sakė Kauno miesto vyriausiasis architektas Gedeminas Barčauskas.

Kaune vyksta senųjų kvartalų konversija į patrauklias erdves. Tai viešojo ir privataus sektorių indėlis. Kairiajame Nemuno krante buvęs pramoninis rajonas tampa neatpažįstamas, užleisdamas vietą gyventojams ir verslams ir praplėsdamas miesto centro ribas.

„Tas pramoninės teritorijos virsmas į šiuolaikišką ir tvarią yra vienas didžiausių visoje Lietuvoje. Ten bus ne tik gyvenamieji kvartalai, bet ir įsikurs viešbučiai, poilsio ir žaliosios zonos, sporto aikštelės, biurai. Kaunas drąsiai žengė į kitą Nemuno krantą. Jau prasidėjo M.K.Čiurlionio koncertų centro statybos, statomas pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas, atsirado kita svarbi infrastruktūra, paskatinusi verslininkus iš naujo pamatyti kairįjį Nemuno krantą ir ateiti į jį“, – atkreipė dėmesį G.Barčauskas.

M.K.Čiurlionio koncertų centro statybas meras V.Matijošaitis vadina vienu ambicingiausių miesto projektų.

Klasikinei muzikai skirti aukščiausio lygio rūmai išsiskirs ne tik įspūdingu fasadu, bet ir vidaus patalpų sprendimais.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rolando Paleko vadovaujami architektai, inžinieriai ir kitų sričių specialistai sukurs išties nepaprastą statinį, į kurį žvelgiant iš toli atrodys, kad jis sklendžia virš vandens.

Vyriausiojo miesto architekto G.Barčausko vizija – paversti Kauną tvariu, žaliu, šiuolaikišku miestu, savo išskirtinumu prilygstančiu Kopenhagai, Amsterdamui ir net Paryžiui.

„Sakyčiau, kad dėl infrastruktūros pokyčių ir naujų statybų esame kone sparčiausiai augantis Lietuvos miestas. Gyvenimo Kaune kokybė itin gerėja, tad tik laiko klausimas, kada mieste pradės daugėti gyventojų“, – įsitikinęs G.Barčauskas.

Anot V.Matijošaičio, šiuolaikinis Kaunas išsiskiria tuo, kad jame pavyksta rasti dialogą tarp sena ir nauja. Tarpukario modernizmo architektūra nėra tik saugomas paveldas – ji realiai naudojama, tvarkoma ir yra kasdienė miesto dalis.

„UNESCO statusas saugo ne vieną ar kelis pastatus, bet bendrą miesto vaizdą: gatves, kvartalus, žaliąsias erdves. Dėl šių priežasčių Kaunas ne tik nuosekliai vystosi, bet ir išlaiko savo aiškų charakterį.

Miestas investuoja į kultūros paveldą per Paveldotvarkos programą. Savininkai su miesto finansavimu gali restauruoti fasadus ir autentiškas detales, įsirengti neįgaliųjų įeigas, dekoratyvinį apšvietimą ar šalinti avarines grėsmes.

Drauge atsiranda ir naujų projektų, kurie dera prie jau esamos aplinkos. Kaunas nėra įstrigęs praeityje, bet ir nebando jos ištrinti, praeitį naudodamas kaip lieptą tolesniam savo augimui“, – teigė Kauno miesto meras.

Kaip ir daugelis kauniečių bei miesto svečių, Kauno vadovas vertina ir visada mėgaujasi pasivaikščiojimu po atnaujintą Laisvės alėją ar prieš keletą metų atnaujintą Vilniaus gatvę: „Šis maršrutas man simbolizuoja Kauno atgimimą. Po kelių mėnesių baigsime ir Rotušės aikštės rekonstrukciją.“

Pastaraisiais metais Kaunas įgyvendino daugybę didelių projektų, privertusių aikčioti ne tik miesto gyventojus, bet ir atvykėlius.

„Širdis dainuoja vaikštant ar dalyvaujant renginiuose Žaliakalnio sporto ir laisvalaikio teritorijoje.

Pastatytas Dariaus ir Girėno stadionas, rekonstruota Sporto halė, nuo nulio išaugęs Prezidento Valdo Adamkaus lengvosios atletikos maniežas, taip pat atnaujinti Dainų slėnis ir Sporto aikštė. Duris atvėrė „Mokslo sala“ – pirmasis Lietuvoje mokslo ir inovacijų populiarinimo centras“, – teigė V.Matijošaitis.

Anapilin jau iškeliavęs garsus filosofas ir humanistas Leonidas Donskis dar prieš dešimtmetį pažymėjo, kad Kaunas veriasi kaip Lietuvai itin svarbus miestas.

„Tai – lietuvių modernybės lopšys. Kaip sparčiai būtent Kaune buvo nueitas ilgas kelias nuo Maironio retro literatūrinės kalbos iki Keturvėjininkų eksperimentų! Kaune tilpo tai, kas svarbu mums ir dabar, – praeities išsaugojimas ir eksperimentinė erdvė.

XXI amžiuje Kauną matau kaip mokslo, aukštųjų technologijų, vizualinių menų, humanistikos židinį“, – yra sakęs L.Donskis.

Pastarąjį dešimtmetį Kaunas milžino žingsniais skynėsi kelią pirmyn keisdamasis ir dar labiau gražėdamas.

Kai kuriuose miesto rajonuose pokyčiai buvo menki, bet itin svarbūs vietos gyventojams. Kitur reikėjo apsišarvuoti kantrybe, bet buvo išpildyti didžiuliai lūkesčiai.

„Kaunas yra daugialypis, todėl jį tvarkant svarbu matyti visumą. Džiugu, kad ne tik miesto centrinės gatvės tapo šiuolaikiškos, pritaikytos ir automobiliams, ir viešajam transportui, ir dviračiams ar pėstiesiems.

Tokio pat požiūrio – padaryti gatves draugiškas visiems eismo dalyviams – laikomės ir ieškodami inžinerinių sprendimų toliau nuo centro esančiuose rajonuose. Jau sutvarkyti Vandžiogalos plentas ar Romainių gatvė, į kurią suvedamos lietaus sistemos, pradėjome tvarkyti kitas šalia esančias gatves.

Pagaliau galime skirti dėmesio ir periferijoms, kurios taip pat nusipelnė būti visaverte gražėjančio miesto dalimi“, – įsitikinęs Kauno vicemeras Andrius Palionis, savivaldybėje atsakingas už miesto infrastruktūrą.

Automobilius laužančios duobėtos gatvės ilgus metus buvo Kauno prakeiksmas, bet lygus it stiklas asfaltas jau tapo ne siekiamybe, o realybe.

„Miesto higiena mums yra itin svarbi. Užsieniečiai dažnai sako, kad Kaunas jiems atrodo išskirtinis dėl tvarkos ir švaros, prižiūrėtų gatvių.

Bet svarbiausia, jog pertvarkydami gatves principingai laikomės tikslo, kad jose išsitektų absoliučiai visi eismo dalyviai, todėl takelius keičia platūs pėsčiųjų ir dviračių takai, o šalia jų telpa ir gatvė automobiliams.

Mūsų siekis – kad visi mieste galėtų judėti sklandžiai ir patogiai, nepaisant to, važiuoja automobiliu, viešuoju transportu, dviračiu ar eina pėsčiomis“, – pabrėžė A.Palionis.

Kaune jau sutvarkyta per pusantro šimto kilometrų gatvių ir antra tiek pėsčiųjų bei dviračių takų. O dar didesniems užmojams – naujoms jungtims tiesti – numatyta per 160 milijonų eurų.

Kaunas principingai stojo į kovą ne tik su pašaipų taikiniu anksčiau buvusiomis duobėmis gatvėse, bet ir su miestą darkančiais pastatais vaiduokliais.

Būtent kauniečių pakartotiniai ir primygtiniai siūlymai dėl apleisto, neprižiūrimo ar neteisėtai naudojamo nekilnojamojo turto didesnio apmokestinimo pagaliau buvo išgirsti Seime bei Vyriausybėje ir nugulė valstybiniuose teisės aktuose.

„Gal po šešerių metų pagaliau pavyko įtikinti šalies valdžią keisti įstatymus ir duoti savivaldybėms daugiau įrankių taikyti botago ir meduolio principą pastatų valdytojams.

Anksčiau nesąžiningi apleistų pastatų savininkai galėdavo apgaudinėti išsiimdami įvairius leidimus ar pažymas, nors niekas realiai nevykdavo, o dabar savivaldybės jau turi galimybę netvarkomus pastatus pripažinti apleistais ir skirti jiems didesnį nekilnojamojo turto mokestį“, – teigė A.Palionis.

Griūvantys ir likimo valiai palikti pastatai aptrupėjusiais fasadais itin bjauroja miesto veidą, vizualiai užteršdami net ir labiausiai sutvarkytą gatvę ar rajoną.

„Kaunas negali būti apsileidęs, tad visi jo pastatai turi būti tvarkingi, nudažyti, geriausia, kad juose būtų ir gyvybės, vyktų veiksmas, o jos įpučia tik žmonės, patys siekiantys gyventi išdailintoje aplinkoje“, – sakė A.Palionis.

Greta botago savivaldybė pasidėjo ir meduolių. Dar 2015 metais Kaunas sukūrė Paveldotvarkos programą, tapusią svarbiu akstinu miestui sužydėti. Pagal šią programą miestas iš dalies finansuoja kultūros paveldo statinių fasadų ir kitų elementų atnaujinimą, skatindamas savininkus rūpintis savo turtu.

Kauno miesto įvaizdžiui svarbių statinių tvarkymo programa irgi prisideda prie pokyčių – skiriamas finansavimas statiniams tvarkyti ar dekoratyviam fasadų apšvietimui įrengti.

Tačiau miestas – ne vien pastatai ir gatvės. Miestas pirmiausia yra jo žmonės: laimingi, smalsūs ir visada norintys grįžti į savo namus. Į Kauną, kurio erdves užpildo kultūros renginiai ir reginiai, o mokyklose ir darželiuose ugdomi smalsūs, drąsūs, kūrybingi vaikai.

Už kultūrą ir švietimą atsakingas Kauno vicemeras Mantas Jurgutis didžiuojasi galybe dalykų, kuriuos mieste jau pavyko nuveikti.

Nors švietimas – itin jautri sritis Lietuvoje, ne vieną opų skaudulį Kaunas išgydė savarankiškai.

Miesto mokyklas lanko apie 35 tūkst., darželius – apie 12 tūkst. vaikų. Skaičiai išties dideli, bet ilgus metus pagal mokinių pasiekimus ir švietimo rezultatus pirmavusi sostinė jau buvo priversta užleisti lyderės pozicijas Kaunui.

Švietimo įstaigų lentelę sudarantis žurnalas „Reitingai“ praėjusių mokslo metų pabaigoje, gegužę, paskelbė, kad, vertinant visas 60 Lietuvos savivaldybių pagal mokinių pasiekimus, viršūnėje atsidūrė Kaunas.

Šio miesto moksleiviai tai darsyk patvirtino po kelių mėnesių, kai net 1113 abiturientų gavo valstybinių brandos egzaminų šimtukus.

„Kai tai girdžiu, apima pasididžiavimas Kauno švietimo bendruomene ir visais šioje srityje dirbančiais žmonėmis, nes viena – pastatyti pastatus, o kita – ugdyti jaunąją kartą“, – teigė M.Jurgutis.

Pastatai vis dėlto irgi nebuvo užmiršti. Kauno savivaldybė skyrė dėmesio infrastruktūrai tvarkyti ir per dešimtmetį baigia visų miesto darželių renovaciją.

„Apie 70 įstaigų bus visiškai atnaujintos. Atrodo, kad tai – paprastas ir ūkiškas darbas, bet jam atlikti ir sąlygoms, kokių nusipelno ir vaikai, ir personalas, sukurti vis tiek prireikė laiko“, – atkreipė dėmesį M.Jurgutis.

Miesto biudžete numatyta pinigų ir naujų švietimo įstaigų statyboms.

Švietimo srityje Kaunas ne tik nuosekliai dirba ieškodamas galimybių sudaryti puikias sąlygas vaikams ugdyti, bet ir ieško netradicinių sprendimų, peržengdamas šabloniško mąstymo rėmus.

2017-aisiais Kaune pradėjo veikti Tarpdisciplininė itin gabių vaikų ugdymo programa, kurią per metus baigia iki 400 gabiausių moksleivių. Programa kuriama bendradarbiaujant su Kauno universitetais, aukštosiomis mokyklomis ir didžiausiais teatrais.

„Pagal specialią metodiką atrinkti gabūs vaikai visus metus dalyvauja šioje programoje ir įgyja žinių, kurių negauna pagal vidurinės mokyklos programą. Mūsų tikslas – plėsti tų išskirtinių vaikų akiratį ir suteikti jiems galimybę sužinoti daug daugiau nei parašyta vadovėliuose.

Tie vaikai lanko paskaitas universitetuose, scenos meno mokosi iš teatro profesionalų. Ne tik didžiuojamės šia išskirtine programa. Ja itin domisi ir kiti Lietuvos miestai“, – teigė M.Jurgutis.

Netradiciškai Kaunas pažvelgė į dar vieną visoje Lietuvoje aštrią mokytojų stygiaus problemą. Kauniečiai jau dirba su vaikais, kurie norėtų ir galėtų rinktis pedagogo kelią, kad ateityje jie galbūt grįžtų į savo mokyklą ir taptų jos mokytojais.

Atsakingai Kauno savivaldybė žiūri ir į popamokinį ugdymą. Talentingi moksleiviai kviečiami į Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklą. 2021 metų rugsėjį veikti pradėjusi mokykla supažindina su muzika, šokiu, teatru ir apskritai scena.

„Mokykla, kurią lanko apie 1200 jaunuolių, įkurta su tikslu, kad vaikas suprastų viską apie scenos meną. Jei lanko teatro užsiėmimus, jis mokosi ne tik vaidybos, bet ir sužino, kaip scenai parengiami garsas ar šviesos, kaip daromas grimas, kuriamas dizainas ar choreografija.

Mūsų tikslas – peržengti standartinės sistemos ribas ir suteikti galimybę vaikams suprasti skirtingas su scena susijusias specialybes, o ne tik mokytis vaidinti, šokti ar muzikuoti“, – sakė M.Jurgutis.

Mokykla įkurta savivaldybei bendradarbiaujant su didžiaisiais Kauno teatrais ir bent jau Baltijos šalių regione yra vienintelė tokia.

„Mano žiniomis, artimiausia panaši mokykla yra Prancūzijoje. Vaikai mūsų mokykloje patys yra savo pasirodymų režisieriai.

Dirbdami komandoje jie patys įgarsina spektaklius, patys rūpinasi apšvietimu, grimu, kostiumais, o savo pasirodymus bent kartą per metus rengia aukščiausio lygio teatrų scenose.

Tai – netradicinis požiūris į būsimų profesionalų rengimą. Mokykla yra perpildyta, todėl šalia Ąžuolyno baigiame rekonstruoti Vytauto parko kurhauzą, kuris taps nauja erdve vaikų meniniam ugdymui. Vaikai turės savo profesionalųjį teatrą su naujausia įranga, kur rengs pasirodymus“, – pasakojo M.Jurgutis.

Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos prieigose 2021-aisiais iškilo Baltijos šalyse pirmasis saugaus eismo miestelis „Saugėnai“. Jo improvizuotose gatvėse su kelio ženklais, prie geležinkelio pervažų, šviesoforų vaikai per realią patirtį mokosi saugaus elgesio kelyje.

Vaikų užimtumas vasarą ir kokybiškas laisvalaikis – dar vienas svarbus klausimas, kurį Kauno savivaldybė nuolat sprendžia.

Kasmet apie 4 tūkst. miesto vaikų pakviečiami į menines, sporto, edukacines, STEAM (modelis, jungiantis gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, menus ir matematiką) ar kitokio pobūdžio stovyklas, kurias iš dalies ar visiškai finansuoja savivaldybė.

2024 metų gruodį Kaunas smalsiems vaikams ir jų tėvams išpakavo išankstinę Kalėdų dovaną, kai Nemuno saloje duris atvėrė mokslo ir inovacijų sklaidos centras „Mokslo sala“.

Joje smalsūs vaikai turi galimybę susipažinti su technologijomis, skirtingomis mokslo sritimis, net rasti atsakymus į svarbius moralinius klausimus, o pažinti kosmoso erdves ir jas patyrinėti gali viename moderniausių planetariumų Baltijos šalyse.

Patys mažiausi lankytojai su mokslu susipažįsta per žaidimus, spalvas, garsus ir formas.

„Vaikai į „Mokslo salą“ atvyksta ne tik praleisti laisvalaikio, bet ir eina į pamokas, laboratorijas. Tai antras pagal dydį po Koperniko mokslo muziejaus Varšuvoje toks muziejus mūsų regione, o jį sumanė, pastatė ir įrengė kauniečiai“, – pabrėžė M.Jurgutis.

„Mokslo salos“ Nemuno saloje statyboms organizuotas bene pirmas Lietuvoje tokio dydžio tarptautinis architektūrinis konkursas.

Savo vizijas pateikė beveik pusantro šimto architektų komandų iš viso pasaulio. Laimėjo australų ir ispanų architektai „SMAR Architecture Studio“, o projektą įgyvendino lietuviai – „G.Natkevičius ir partneriai“.

Nauji įspūdingi statiniai keičia miesto veidą, dar labiau jį puoselėdami, tačiau, kaip nesyk pabrėžė Kauno miesto meras V.Matijošaitis, nauja ir sena privalo rasti bendrą kalbą.

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Kauno tarpukario modernizmo architektūra yra išskirtinė ne tik dėl to, kad vos per du dešimtmečius nuo 1919-ųjų iki 1939-ųjų miestą papuošė ištisi kvartalai didelių, drąsių, tautiškais motyvais persmelktų pastatų.

Kauno architektai per tuos du dešimtmečius sukūrė savitą stilių, modernias pastatų formas sušildydami medinėmis durimis, apvaliais langais, granitu, marmuru ar žalvariu, stilizuotais tautiniais raštais.

„Kai pradėjome dirbti savivaldybėje, matėme, kad itin trūksta programos, kuri padėtų atskleisti visą Kauno tarpukario architektūros grožį, todėl sukūrėme Paveldotvarkos programą, pagal kurią jau atnaujinta per 150 pastatų. Mūsų pėdomis, kurdami panašias programas, seka ir kiti Lietuvos didmiesčiai“, – atkreipė dėmesį M.Jurgutis.

Išskirtinė ir nuo 2017-ųjų veikianti „Kauno akcentų“ programa – kitaip tariant, skulptūrų, dizaino objektų, šviesos instaliacijų ar gatvės tapybos darbų konkursas, kviečiantis menininkus paversti Kauną galerija po atviru dangumi.

Miesto erdves – gatves, parkus, pastatų fasadus – jau papuošė daugiau kaip pusantro šimto kūrinių: nuo skulptūrų iki gatvės piešinių.

„Kai atsirado ši idėja, prasidėjo tikras atgimimas. „Kauno akcentai“ kuria naują Kauno veidą. Parkai, gatvės, aikštės, restauruojamas Senamiestis, skulptūros formuoja miesto tapatybę.

Be kultūros nėra tautos. Tai, kas šiandien vyksta Kaune, prilygsta naujo miesto kūrimui“, – įsitikinęs vienas garsiausių šalies skulptorių Stasys Žirgulis, kurio per šią programą sukurtos skulptūros irgi puošia Kauną.

Kultūros įstaigos, priešingai nei daugelyje kitų Lietuvos miestų, Kaune laisvai kvėpuoja ir jau geba pačios save išlaikyti.

Toks ir istoriniame tarpukario architektūros pastate veikiantis kino teatras „Romuva“, ir architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje stilingoje tarpukario viloje V.Putvinskio gatvėje veikiantys Menininkų namai, ir dar viename istoriniame pastate įsikūręs Kauno kultūros centras.

Buvusi laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas 2022-aisiais buvo tapusi visos Europos kultūros sostine.

Per metus mieste ir rajone įvyko daugiau kaip pusantro tūkstančio renginių, parodų, spektaklių, performansų, festivalių, diskusijų, forumų, pritraukusių kone du milijonus lankytojų.

Programa parengta kaip vientisas didžiulis draminis veikalas, įprasminantis miesto ir miestiečių pokyčio kelionę – iš laikinosios į šiuolaikinę.

„Tai buvo didžiulis darbas, pareikalavęs visų projekto dalyvių gebėjimų įsiklausyti, suprasti ir žengti papildomą žingsnį siekiant bendrų tikslų, bet net po kelerių metų girdime puikių atsiliepimų.

Daug per projektą atsiradusių iniciatyvų tapo kasmetės. Pavyzdžiui, šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ ar „Fluxus“ festivalis, kai vilkint išradingiausiais kostiumais lipama į Parodos kalną. Dėl tokių reginių neretai specialiai skrendame į Berlyną ar kitus užsienio miestus, bet jie vyksta ir Kaune“, – teigė M.Jurgutis.

Itin įdomus Istorijų festivalis, kviečiantis išgirsti istorijas per parodas, žygius, audiovizualines instaliacijas, diskusijas, teatralizuotas ekskursijas.

Jau per tris dešimtmečius džiazo virtuozus sukviečia ir šios muzikos mėgėjus kasmet suburia „Kaunas Jazz“ festivalis.

1991-aisiais drauge su atkurta Lietuvos nepriklausomybe gimęs festivalis tapo vienu svarbiausių džiazo festivalių Baltijos šalyse ir nuolat pritraukia tūkstančius žiūrovų, kviesdamas juos ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir į edukacijas ar meistriškumo pamokas.

Nuo 1996-ųjų Kaune rengiamas didžiausias šalyje klasikinės muzikos Pažaislio festivalis, pakviečiantis ne tik į brandžiojo baroko perlo Pažaislio vienuolyno ansamblį, bet ir į kitas Kauno bei visos Lietuvos erdves.

Festivalis tapo svarbia paskata jauniems klasikinės muzikos atlikėjams, suteikdamas galimybę jiems koncertuoti drauge su garsiausiais šalies ir užsienio solistais bei kolektyvais.

Nuo 2002 metų rengiamas festivalis „Operetė Kauno pilyje“, į nemokamus koncertus Santakos slėnyje irgi sutraukiantis tūkstantines minias.