Tarp daugiau nei 400 savanorių gidų – ir portalo Lrytas žurnalistė Augustė Lyberytė. Ji festivalyje savanoriauja jau septintus metus, o šiemet Augustė lankytojus vedžioja po Vilkpėdėje įsikūrusį „Atrandi Biosciences“ biurą – buvusio Vilniaus baldų fabriko sandėlio rekonstrukciją.
– Vakar jau turėjai tris ekskursijas, šiandien - dar kelios. Jaudulys po septynerių metų išlieka?, – paklausiau Augustės.
– Faktas, kad lieka. Ir prieš pirmą ekskursiją, ir prieš paskutinę. Vis tiek nori, kad žmonėms būtų įdomu, kad kažką išsineštų. O jeigu dar draugai ateina į tavo ekskursiją, nors pats juos ir kvietei, tada išvis galvoji – ką čia pasakys, ar čia viską gerai pasakoju. (Juokiasi.)
Susiję straipsniai
Bet tas jaudulys yra normalus. Jeigu jo nebūtų, tada jau būtų kažkas ne taip.
– Kaip apskritai atsiradai „Open House Vilnius“?
– Mane pakvietė kursiokai, bičiuliai. Vienas vedė ekskursijas Saulėtekyje tarp universitetų, kita – K29 verslo centre. Aš pati iki tol apie festivalį nebuvau girdėjusi.
Ir man labai paliko įspūdį pati atmosfera. Atrodo, vietose esi buvęs ne kartą, bet kai tau pradeda pasakoti apie pastato istoriją, architektūrą, sumanymus, viskas pradeda atrodyti kitaip. Tada pagalvojau, kad ir pati norėčiau kažką sužinoti ir paskui kam nors papasakoti.
Po metų tapau savanore. Tik buvo covido laikas, todėl pirmos ekskursijos buvo netradicinės – vedėme maršrutą dviračiais nuo Matulaičio bažnyčios, pro Spaudos rūmus, Sodrą iki televizijos bokšto.
– Klausantis atrodo, kad tave labiausiai ir užkabino tas jausmas, kai miestas atsiveria visai kitaip?
– Visiškai. Pavyzdžiui, vienais metais savanoriavau Vyriausybės rūmuose. Esu žurnalistė, tad ten dažnai būnu darbo reikalais – tie laiptai, kur gaudom ministrus, spaudos konferencijų erdvės, koridoriai atrodo labai pažįstami.
Bet kai pradedi ruoštis ekskursijoms, gilintis į pastato istoriją, architektūrą, staiga pamatai visai kitų dalykų. Nežinojau, kad ten yra sena kino salė. Ji dabar, kiek suprantu, beveik nebenaudojama, bet mums pasakojo, kad sovietmečiu ten rodydavo propagandinius filmus įvairiems vadovams ir direktoriams.
„Open House Vilnius“ savaitgalis: vilniečiai užplūdo miestą atvėrusias erdves
Dar labai įstrigo tokia kaip ir legenda apie architektą Vytautą Čekanauską. Mes ją ir lankytojams pasakodavome. Dabartiniai Vyriausybės rūmai Gedimino prospekte sovietmečiu buvo statomi kaip Komunistų partijos Centro komiteto būstinė ir buvo norima, kad pastatas būtų daug didesnis, aukštesnis, pompastiškesnis, kaip kitose Rytų Europos sostinėse. Bet V. Čekanauskas nenorėjo darkyti Vilniaus senamiesčio silueto ir pastatą priderino prie aplinkinių tūrių.
O kai iškviestas į Maskvą turėjo pasiaškinti, kodėl Centro komiteto pastatas toks kuklus, legenda sako, kad jis atsakė: „Leninas buvo paprastas žmogus, tai ir pastatas turi būti paprastas.“
Nežinau, kiek čia tiesos, bet žmonėms tokios istorijos labai įstringa.
– O kuris pastatas tave pačią per tuos metus nustebino labiausiai?
– Gal Žemės ūkio duomenų centras (buvęs Registrų centro pastatas prie Tauro kalno), ten irgi teko savanoriauti. Iš išorės jis toks pilkas, didelis, visiškai niekuo neišsiskiriantis.
Bet kai įeini į vidų, yra tokia didžiulė salė su freska. Ekskursijose tai išvydę žmonės tiesiog sustodavo – „vajė!“. Nes niekas nesitiki tokių dalykų tokiame „eiliniame“ pastate.
Dar labai įstrigo darbo kabinetai, kurie dabar tušti, bet pro langus atsiveria nuostabi Vilniaus panorama, kad norėtųsi tiesiog atsisėsti ir žiūrėti visą dieną: ir senamiestis matosi, ir kita Neries pusė su dangoraižiais.
Ekskursijos metu lipome ir ant stogo, kur labai keistas jausmas – atrodo, tik keliais aukštais pakilai, bet staiga atsiduri beveik tame pačiame aukštyje kaip žmonės, vaikštantys Tauro kalne.
– O žmonės ekskursijose ar nustebina?
– Labai smagu, kai ateina žmonės, turintys savo ryšį su pastatu. Pavyzdžiui, Santuokų rūmuose po ekskursijos liko kelios vyresnės moterys ir pradėjo pasakoti apie savo vestuves, kaip jos ten tuokėsi. Buvo labai jauku.
O Lukiškių kalėjime savanoriai pasakojo, kad į ekskursijas ateidavo ne tik ten dirbę žmonės, bet ir buvę kaliniai. Tokie momentai tikrai nustebina.
Man labai patinka, kai žmonės ekskursiją papildo savo istorijomis. Nes tada pastatas pasidaro dar gyvesnis.
– Gal per septynerius metus pajutai, kad žmonės Vilniuje labiau domisi architektūra?
– Man atrodo, taip. Aišku, vis dar būna žmonių, kurie apie festivalį net nėra girdėję. Bet kai pakvieti, paragini ateiti, tada jie labai susidomi.
Ir paskui sako – kaip faina, kad gali vaikščioti po miestą, eiti iš vieno pastato į kitą, viskas nemokama, geras oras, geras savaitgalis.
Man atrodo, tas žmonių ratas, kurie apie festivalį žino ir laukia jo kaip šventės, tikrai auga.
– Tu juk pati esi ne vilnietė, iš Prienų. Po tiek metų „Open House Vilnius“ gal ir į savo miestą pradėjai žiūrėti kitaip?
– Šiek tiek. Aišku, nesilyginu su architektais ar architektūros istorikais, kurie turi visai kitokį išmanymą. Bet natūralu, kad kitaip pasižiūri. Pamatai tam tikrus pasikartojimus ar kažkokius motyvus ir pagalvoji – o, čia kaip tame pastate, kur buvau, kur mačiau.
Todėl, taip – atsiranda kitoks miesto matymas.
Yra ir Prienuose tokių pastatų. Pavyzdžiui, „Revuonos“ viešbutis. Dabar jis apleistas, todėl pagalvoju, kaip būtų puiku, jeigu tokie pastatai gyventų, būtų atviri, būtų galima užeiti, daryti ekskursijas, pasakoti jų istorijas.
– Minėjai, kad prieš festivalį turite savo mažąjį „Open House“ – bandomąsias ekskursijas, kai vieni pas kitus vaikštote. Tai suprantu, po tokios generalinės repeticijos jau gali bičiuliams rekomenduoti, kur apsilankyti?
– Aišku, savo pastatą. (Juokiasi.)
Šiemet savanoriauju „Atrandi Biosciences“ biure Vilkpėdėje. Tai buvusio Vilniaus baldų fabriko sandėlio rekonstrukcija.
Man labai patinka, kad ten bandyta išlaikyti tam tikras senojo pastato detales. Pavyzdžiui, sandėlyje buvo stiklo blokeliai. Jų jau nebuvo įmanoma išsaugoti, bet naujose erdvėse tas motyvas atkurtas.
Dar yra metalinės plytelės, rastos senajame sandėlyje. Jos nuvalytos, integruotos į naują interjerą.
Dar labai rekomenduočiau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Vien dėl pačios atmosferos.
Pernai man labai patiko žaliosios miesto erdvės, nes tik jas atradęs į miestą pradedi žiūrėti ne tik kaip į pastatus, bet kaip į visumą.
Prie įdomesnių vietų priskirčiau Antakalnio troleibusų parką, atrodo labai kasdieniška vieta, bet būtent tokie objektai dažnai nustebina labiausiai. Ir Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje.