Ne visai taip. Šiuolaikinė Lietuvos interjero architektūra kažkada prasidėjo nuo „Neringos“ kavinės Vilniuje (architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959) ir baigėsi „Ritos slėptuve“ (architektė Audra Kaušpėdienė, 1993), irgi Vilniuje.
Visai likusiai (be Baltijos šalių) Sovietų Sąjungai ir jos neišlepintiems atvykėliams, kurie alpdavo nuo to, kad mūsų parduotuvėse nuolatos esama sviesto, pagrindinis atsiliepimas apie Vilnių buvo: jaukios kavinukės. Jie čia jausdavosi kaip Vakaruose ir kalbėdavo apie „mūsų mažąjį užsienį".
Tie, kas klausėsi šių kalbų ir kam drėko nuo jų delnai, įsidėjo jas į galvą. Šiandien tai yra žmonės, kurie rašo: „Sovietų Sąjungoje buvome pirmieji, Europos Sąjungoje – prie tualeto“; jie ragina atrasti savyje ąžuolą ir sako „Lietuva – kelkis“. Štai kaip juos paveikė tos interjero architektūros šnekos.
Todėl kalbėti apie tai, kuri kavinė yra reanimacijoje, kuri šiaip negaluoja, o kuriai jau reikia ant kojos nykščio kabinti etiketę su pavarde ir numeriu, yra ne tik malonu. Tai yra būtina, nes kavinėse ir baruose, kaip vandens lašeliuose, atsispindi visas mūsų interjero džiaugsmas ir skausmas.
Į pagalbą felčeriui trumpas šešių pagrindinių problemų sąrašas blogėjimo tvarka.
6. Savininkas su skoniu. Turbūt pagrindinė Lietuvos restoranų ir kavinių bėda yra ta, kad savininkas pats žino, kaip reikia, tik nemoka piešti (arba nemoka piešti taip, kad galėtų išaiškinti statybininkams, kaip čia įgyvendinus jo viziją). Dažniausiai jis turi mintyse barą, kurį matė kažkada užsienyje. Kur nors fantastiškame pastate ant stataus skardžio, pakibusiame virš vandenyno. Arba dangoraižyje virš miesto šviesų. Taip buvo. O dabar jis pats turi menkai restoranui pritaikytas patalpas buvusiame biure (dar anksčiau – daržovių parduotuvėje), ir bandymai jį puošti baigiasi taip, kaip Lietuvai baigiasi darbai statant magistralę „Via Baltica".
Šiuos užsakovus pažįsta visi interjero dizaineriai. Koks bus pokalbis su jais (geriausiu atveju klausys dizainerio ir linkčios, kad paskui pasakytų: „Žiūrėkit, o gal mes galim padaryt visai kitaip.“), žino kiekvienas specialistas. Jam nuo to sudreba širdelė.
Šis užsakovas turi vieną itin didelę problemą: jis labai mėgsta užuolaidas ir jas pasišovęs prikabinti būtent ten, kur jos labiausiai uždengia vienintelį dėmesio vertą dalyką jų restorane – didelius langus su vaizdu. Spoksančių vidun praeivių savininkas dėl tam tikrų priežasčių negali pakęsti: jam atrodo, kad būtent dėl tų žvilgsnių iš virtuvės dingsta maistas, o iš bare išdėliotų butelių – nugaruoja gėrimai. Jis klysta: tai, kas dingsta, dingsta dėl to, kad jo darbuotojai vagia, nes jis jiems moka tik tiek, kad nevagiantys neateina. Jis jiems moka labai mažai, kad galėtų toliau siūlyti dienos pietus už 9,99 Lt.
Prie baisių užuolaidų labai tinka baro puošmenos – žalvarinės patrankos, plastmasinė pilis su švieselėmis viduje ir prieš trejus metus vykusių olimpinių žaidynių vėliavėlė vazelėje, atgabentoje iš Armėnijos.
Būna tokių, kurie labai mėgsta prie baro segti lankytojų vizitines korteles arba klijuoti ant sienos įvairių šalių banknotus. Liaukitės. Tai taip pat išradinga ir gražu, kaip tortų puošmenos (tai yra, visai neišradinga ir negražu). Baras turi atrodyti kaip baras, o ne kaip kolekcininko irštva.
Diagnozė: lėtinė liga. Pacientas mirs, bet ne iškart. Aplink daug panašių ligonių.
5. Staliukai vienas prie kito. Sunkus ir paplitęs atvejis. Staliukai ir kėdės sustatomi taip, lyg žmonės galėtų sėdėti prie stalo, kai prie jo pristumta kėdė, o tarp kėdės atkaltės ir stalo krašto yra 7 centimetrų atstumas. Informacija: lankytojo pilvas ir (arba) krūtinės ląsta dažniausiai užima daugiau vietos (nebent prie jūsų stalų sėdės ir valgys jūrų kiaulytės), todėl jie mėgsta sėdėdami atstumti kėdę kiek toliau.
Kai atstumiama atgal kėdė įsiremia į kito lankytojo kėdę (nes jis irgi bando kvėpuoti), turime dviejų žiurkių, uždarytų metaliniame narve, pro kurį dar paleidžiama elektros srovė, problemą. Abu lankytojai bando išgyventi, bet sąlygos tam nėra palankios.
Galiausiai dar pasirodo padavėja, kuri bando juokauti: „Aš čia norėčiau kaip nors prasisprausti.“ Ne. Ateikite, kai mes jau būsime pavalgę. Dabar tarp mūsų galėtų prasisprausti nebent plonas popieriaus lapas. Padėkok savininkui, kad tiek pridėliojo baldų. Jis galvojo, kad taip padidins apyvartą.
Diagnozė: ruošiame ligonį amputuoti. Spiritą – ne tepti, o į vidų, vietoj narkozės. Užveskime pjūklą.
4. Šaltis nuo durų. Lietuva yra šiaurės šalis, kurioje maždaug devynis mėnesius iš trylikos yra šalta. Kai temperatūrų skirtumas tarp patalpos vidaus ir lauko sudaro maždaug 40 laipsnių, bet kurį durų atidarymą pusė klientų jaučia taip, lyg juos ką tik sapne aplankė ir bučiniais apipylė šaltas ir šlapias negyvas delfinas. Kiti klientai sėdi prie virtuvės, jiems karšta ir jauku, kaip uošvio pirtelėje.
Šią problemą galima lengvai išspręsti: tambūras (antrosios durys su prieangiu) užtikrina malonų pasibuvimą klientams, o darbuotojams – gerą darbą. Tačiau prieangis užima vietos restorano salėje. Ten staliuko nepastatysi, ir, kadangi savininkas niekada nesėdi prie durų, jis jūsų skausmo nesupranta.
Diagnozė: ligonis yra iš tų, prie kurių vizituojantis skyriaus gydytojas tik palinguoja galva ir eina tolyn, nieko nesakęs.
3. Savininko darbo vieta salėje. Prisiskaitę knygelių apie tuos savininkus, kurie stebi verslą iš arti ir patys skaičiuoja sezamo sėklytes ant bandelių, kai kurie naujieji styvai džobsai sumano įsitaisyti su savo kompiuteriu, skaičiuotuvu ir popieriais restorano salėje (nes „staliukų neužimtų vis tiek yra“ – tiesą sakant, jei ten daug makaluosiesi, tikėtina, kad neužimtų staliukų bus vis daugiau).
Nors ant restorano stalo galima pasidėti kompiuterį, tas stalas nėra tam skirtas. Įsirenk kabinetą kur nors už virtuvės, o jei nori matyti, kaip dirba tavo darbuotojai, apsivilk kostiumą, pasirišk kaklaraištį ir vaikštinėk po salę, kiek manai esant reikalinga. Bet be kompiuterio ir be šūsnies sąskaitų.
Savininko darbas prie kompiuterio restorano salėje yra priimtinas taip pat, kaip ir „rinkinys prie vyno“ tinkamas padoriam restoranui – tai yra, jo reikėtų vengti, kaip užkrečiamos ligos.
Diagnozė: savininkas, apsikabinęs kompiuterį lankytojams skirtoje salėje, yra parazitas, ir jį reikia nupurkšti pesticidais.
2. Kabykla. Paprastas dalykas, nesuprantamas 90 proc. restoranų ir kavinių. Paprastoji matematika: restorane 40 vietų. Šaltas metų laikas, kai ne tik be pirštinių į lauką neišeisi: net žalvarinė beždžionėlė tada nušąla dauginimosi organus. Klausimas: kiek paltų pasikabins lankytojai, kai restorane bus užimtos visos vietos? Keturiasdešimt, sakysite jūs.
Jūs tikriausiai teisūs, tačiau būtent dėl to ne jūs turite tą restoraną, o savininkas, kuriam atrodo, kad „kaip nors“ keturiasdešimt paltų galima sukabinti ant dviejų svirduliuojančių (ir galiausiai velniop sulūžtančių) „viešalkų", kurių kiekviena yra skirta šešiems paltams. „Kaip nors“, – galvoja tas savininkas, dar save padrąsindamas: „Juk ne visą laiką bus žiema, ką aš vasarą su tomis pakabomis darysiu?“
Kabykla taip pat neišvengiamai būtina viešojo maitinimo įstaigoje (nebent ši būtų Pietų Kalifornijoje, kur niekada nelyja, bet jau kai užpila, tai pila), kaip peiliai ir šakutės. Jos reikės kiekvienam klientui. Daugelis savininkų mano, kad tai nebūtina. Galbūt jie prisimena tas lietuviškas pusamžes moteriškes, skrendančias lankyti savo anūkėlių Čarlzo, Miguelio arba Kevino ir tris valandas sėdinčias lėktuvo salone su paltais. Tos tetos yra tos pačios, kurios visada klausia, ką nemokamai duos valgyti, ir dažniausiai ploja lėktuvui nusileidus.
Diagnozė: intensyvioji terapija. Išgyvenimo tikimybė arti 15 proc.
1. Klibantys staliukai. Nesvarbu, lauke ar viduje. Baisiau už klibantį staliuką gali būti tik kitas klibantis staliukas, ir tai ne visada. Klibantis staliukas erzins visus klientus, jie padidins apsilaistymų skaičių, ir visi lankytojai galvos tik apie tai, kad jų suknistas staliukas kliba.
Nėra nė vienos priežasties, paaiškinančios, kodėl tai gali būti pakenčiama. Tačiau taip pat nėra nė vienos protingos priežasties, paaiškinančios, kodėl gali būti neskelbiamas įstaigos darbo laikas, kodėl lauke gali būti nekabinamas meniu arba kodėl galima pavadinti restoraną „Bistro1dublis“ (jau daug mėnesių nė vienas lankytojas neišmoko pavadinimo pasakyti, parašyti arba prisiminti be klaidos) – ir vis tiek visi tie dalykai yra daromi. Yra juk tarp mūsų ir tokių, kurie prisidega cigaretę pildami degalus į automobilį.
Klibantys staliukai yra blogiau, nei sanitarijos ir epidemiologijos specialistai, atėję patikrinti jūsų įstaigos kaip tik tuo metu, kai pro ventiliacijos angą iškrenta ir tiesiai lankytojui į salotas šlumšteli pastipusi žiurkė, apžiojusi nuorūką su lūpų dažų žymėmis. Štai kaip blogai yra klibantis staliukas.
Diagnozė: ligoniui gydytojo nebereikia. Skambinkite į ritualines paslaugas.