Pasaulyje žinomoje kompanijoje „Genebre S.A.“ eksporto vadovu Europos šalims dirbantis vyras ramiai laukia, kol jo mylimoji vieną dieną susikraus daiktus ir persikraustys į jo gimtąjį Granoljersą, esantį maždaug 30 kilometrų nuo Barselonos. Kol kas juodu mėgaujasi kartu leisdami savaitgalius ir atostogas.
D.Pečiukonytė-Juan Font žino, kad ateis diena, kai gyvens saulėtoje Ispanijoje. Tačiau šiuo metu ji laukia, kol sūnus Edgaras baigs mokslus, dirba mokykloje ir visa savo esybe yra panirusi į kūrybą.
Iš Marijampolės kilusi, o dabar Vilniuje gyvenanti moteris menininkės gyslelę tikino turinti nuo pat vaikystės. Ją greičiausiai paveldėjo iš savo senelės, kuri kūrė įstabius audinių raštus.
„Esu baigusi meno mokyklą, tačiau kertinius pagrindus kaip kūrėja įgijau tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, kurį yra baigę daugelis garsių Lietuvos kūrėjų“, – apie menininkės karjeros pradžią pasakojo D.Pečiukonytė-Juan Font.
Būtent šioje menininkų kalvėje prasidėjo stilistės pažintis su oda – medžiaga, be kurios ji jau kone tris dešimtmečius neįsivaizduoja savo gyvenimo. Vilnietė tikino, kad iš šios gyvos, kvėpuojančios ir kaprizingos medžiagos ji gali sukurti kone viską, ką panorėjusi.
Būtent iš odos ji kūrė ir savo interjero detales: odines servetėles, odiniai užtiesalai, derinti su kailiu, odinės kėdutės.
Pradėjusi nuo odinės aprangos, kurią prieš kurį laiką pristatė pačios įkurtame salone ir keliuose Vilniaus senamiesčio butikuose, stilistė kūrė ir toliau kuria svečių knygas, interjero detales.
Odinės dėžutės papuošalams ar kitoms smulkmenoms, pagalvės ar net užuolaidos – tik dalis D.Pečiukonytės-Juan Font įvairiomis technologijomis ir naudojant netikėčiausius derinius sukurtų grožybių, kurios namus paverčia stilingais ir išskirtiniais.
Vienas įspūdingiausių stilistės namų Vilniuje svetainę puošiančių jos rankomis sukurtų dirbinių – daugiau nei 1,5 metro pločio ir panašaus aukščio veidrodis, įrėmintas odiniais rėmais.
Jiems sukurti dėl patinkančios tekstūros menininkė panaudojo per 20 roplių – daugiausia gyvačių ir krokodilų – odą.
„Adatos lūžo, pirštai nuolat buvo subadyti, nes iš tokios odos gaminti gana sudėtinga, tačiau užsispyriau. Maždaug per pusę metų sukūriau 14 oda aptrauktų kvadratų, kurie vėliau virto veidrodžio rėmais“, – apie vieną sudėtingiausių savo darbų pasakojo D.Pečiukonytė-Juan Font.
