Tai buvo 2007-aisiais. Sandoris įvyko, tačiau tik šiandien jau du paaugusius vaikus turinti šeima gali džiaugtis artėjančiomis įkurtuvėmis. Mat avarinės būklės palėpės atstatymo bei remonto darbai gerokai užtruko.
Dabrišiai netrukus įsikurs kiek didesniame nei 100 kv. metrų būste, o dabar jie mėgaujasi visiškai įrengtu butu, kurį ketina nuomoti.
Kai pirmą kartą čia apsilankė, šio buto interjero autorė Laura Giržadė išvydo sporto salę primenančią patalpą, kurioje nebuvo nė vienos pertvaros, tik lauko durys ir trys langai – du šiaurės, vienas rytų pusėje ( žodžiu, tamsu), nė vieno taisyklingo 90 laipsnių kampo – patalpa lūžtanti, platėjanti, užsilenkianti ir vėl susiaurėjanti. O dar skersai erdvės pakibusi metalo sija, kurios – nė išimti, nė išpjauti.
„Būtent ta sija man ir mestelėjo mintį, kad visus trūkumus čia reikia versti privalumais“, – prisiminė Laura ir tada ėmėsi lyg riešutus lukštenti savo užsakovus – ko jie tikisi iš jos ir 46 kvadratinių metrų erdvės.
Bet Rasa su Mariumi turėjo labai konkretų pageidavimą: kuo šviesesnis butas, kuriame patogu laikinai gyventi. Jie stropiai atliko ir namų darbus – atrinko ir persiuntė Laurai krūvas internete rastų jiems patikusių interjero nuotraukų. Iš jų kūrėja sudėliojo pirmąjį spėjimą – pora nori vadinamo skandinaviško minimalistinio, jokiu būdu ne romantinio stiliaus. Bingo!
„Vadinu tai chemija, – apie pirmą pasimatymą su draugų rekomenduota interjero dizainere sako R.Dabrišienė. – Laura iškart pagavo, ko mes norime, todėl pirmasis jos pasiūlytas interjero projektas kone šimtu procentų mums tiko. Su mažomis korekcijomis jis ir buvo įgyvendintas.“
Svarstymų, kokia spalva turėtų dominuoti kampiniame palėpės bute, net nebuvo – balta. Laura pasiūlė baltą visoje erdvėje, baltai spalvinti visus paviršius.
Tiesa, kai senosios plytos buvo supjaustytos ir priklijuotos prie sienos šalia laiptų į antresolę, imta svarstyti, gal gi palikti natūralią jų spalvą, nedažyti. Tačiau toks ryškus akcentas būtų užgožęs interjero idėją.
O nudažytos jos ypač natūraliai įsiliejo į baltąjį chorą – vientisumas išliko, o skirtingos tekstūros sukūrė žaismės.
Būste dera tai, kas būtina šiuolaikiškam žmogui – modernumas ir pagarba šimtamečio pastato amžiui. Pavyzdžiui, metalinė jo sija buvo apvilkta ne bet kokiu medžiu, o pargabentu iš Prienų, kur buvo išardytas ten stovėjęs senolis malūnas. Iš jo medžio pagamintos ir laiptų pakopos.
„Modernumo ir namo palikimo dermė – labai vykęs sprendimas“, – džiaugėsi Laura, nors ją užčiuopti nebuvo lengva, matčia greitai gali paslysti – dažnai tokiose situacijose koją pakiša kičas.
Ją įkvėpė ir užsakovai, pirmi iš turėtų, kurie taip aktyviai prisidėjo prie interjero idėjos įgyvendinimo. Kelis dešimtmečius laiptus gaminusio staliaus sūnus negailėjo laiko – išglostė ne tik visą medinę šio buto dalį, bet ir pakeitė įsigytų šviestuvų tvirtinimo mechanizmus, pats ieškojo, kokios grindys labiausiai derėtų, tarėsi su gamintojais.
„Buvo labai smagu atitrūkti nuo ilgų vadovavimo metų, pamiršti užsidirbtus žilus plaukus ir tiesiog atsipalaiduoti kuriant“, – prisipažino sėkmingai savo įkurtą telekomunikacijų bendrovę pardavęs verslininkas.
„Jei Marius imasi kažko, daro tai visu 120 procentų“, – sutuoktinį gyrė Rasa. Nereikia nė sakyti, akivaizdu, kiek daug širdies žmogus įdėjo į šią palėpę, – pakeltas stogas, sutvarkytas fasadas, koridorius, laiptinė.
„Man ir sekasi su užsakovais! – antrino Dailės akademijoje tekstilininkės specialybę įgijusi L.Giržadė. – Kiek turėjau, visi nuostabūs žmonės. Todėl nebe darbas, o malonumas su jais bendrauti. Bet juk kitaip ir būti negali, žmonės per būsto statybas patiria tiek stresų, kad interjero kūrimas turi virsti švente.“