Architektės Vida Giedra ir Enrika Riaukaitė-Kalonienė nė kiek nenustebo, kai su prašymu sukurti klasikinį interjerą į jas kreipėsi toks jaunas užsakovas, mat kartu su juo namų kūrimo procese dalyvavusi močiutė – buvusi architekčių klientė, išsilavinusi, ypač elegantiška ponia. Tad nieko keista, kad ir anūkas turi įgimtą grožio suvokimą.
Kūrėjas nustebino kas kita – pageidavimas šį interjerą sukurti taip, kad jis derėtų prie vienos židinio puošybos detalės. „Butas turi atrodyti taip pat gerai kaip ji“, – davė toną užsakovai. Įspūdinga detalė, kurią jie įsigijo aukcione Anglijoje, turėjo virsti namų ašimi.
„Bet mums patinka pirmi kartai“, – nesutriko savo studiją „Indot“ turinčios architektės ir visai smagiai kompiuterio ekrane ėmė lipdyti namus aplink šį auksu puoštą juodo metalo daiktą.
Tiesa, kai pirmą sykį išvydo Kauno senamiestyje esantį savo darbo objektą, jis neatrodė labai įkvepiantis, tačiau viskas buvo ne taip blogai, kaip galėjo būti šimtamečiame name. Išrengtą butą, kuriame liko tik grindys ir sienos, darbininkai įvertino gana teigiamai, tad jiems nereikėjo tvirtinti ar keisti senųjų konstrukcijų, o tai reiškė, kad klientas porą mėnesių anksčiau galės švęsti įkurtuves ir sutaupys nemažai pinigų.
Į kelias mažytes erdves padalytas vos 50 kvadratinių metrų butas buvo visiškai rekonstruotas, atvertos visos erdvės ir paliktos tik dvejos durys – į miegamąjį bei vonios kambarį.
„Kadangi žinojome, jog šiuose namuose įsikurs pora, nutarėme plačiai atverti miegamąjį – kai gyveni dviese, smagu iš lovos mėgautis viso buto vaizdu, o jei laukiama svečių, elegantiškas dvivėres duris galima priverti, – pasakojo Vida. – Tai klasikinis, su Holivudo glamūro prieskoniu sukurtas interjeras, jis šviesus ir lengvas. Jaunų žmonių namuose sąmoningai vengėme sunkesnio vaizdo, nenaudojome daug medienos – to, kas daugeliui asocijuojasi su klasika.“
Istorinio namo bute architektės stengėsi atkurti senąjį grindų raštą, specialiai iš Italijos buvo atvežtos inkrustacijos virtuvės baldams – kūrėjos stengėsi, kad čia atsirastų kuo daugiau tikrumo ir šeimininkui primintų vaikystės namus.
Ėmėsi jos ir kelių triukų, pavyzdžiui, paaukštintose grindjuostėse sugalvojo suklijuoti veidrodį, kuris ne tik vizualiai praplėtė nedidelę erdvę, bet ir namams suteikė žaismės. Kai žmonės vaikšto po butą, juntami žingsniai, jei nukrinta pledas nuo sofos – irgi judesys, namai tapo gyvesni.
„O kas valys tuos veidrodžius? – pakartojo klausimą Vida ir nusišypsojo. – Baikit, tai tik buitis.“
Architektė neslėpė, jog kuriant interjerus paprastai visada tenka rinktis – labiau funkcija ar grožis. Tačiau į bet kurio užsakovo priekaištą dėl praktiškumo jos turi kertinį argumentą – nėra nė vieno paviršiaus, nė vienos medžiagos, kurios nereikėtų prižiūrėti.
„Visada ieškome pusiausvyros tarp estetikos ir praktiškumo. Visada tarsi vaikštome plonyte linija tarp jų, o į kurią pusę labiau pasvirs, priklauso nuo klientų. Šie mūsų klientai nebijojo iššūkių, norėjo išskirtinių namų, todėl kai kur nusileido praktiškumui. Kaip ir dėl tų veidrodžių, – kalbėjo Vida. – Tačiau nereiškia, kad čia nepatogu gyventi – projektuodamos visada pirmiausia paisome funkcijos.“
Ar tikrai namai patogūs, užsakovai supranta mėnesį du juose pagyvenę. Jei praėjus tiek laiko dar pakviečia kūrėjas popiečio arbatėlės ir atkemša brangaus vyno butelį – bingo!
Ketvirtosios kartos kaunietis įrodė esąs vertas savo šaknų.