Tūkstančio kvadratinių metrų rezidencija sostinės Šv.Jonų gatvėje pastaruosius du dešimtmečius vadinama ne tik vienu įspūdingiausių, bet ir brangiausių visų laikų namų Lietuvoje. Prieš septynerius metus nekilnojamojo turto ekspertai šiuos rūmus įvertino daugiau nei 7 milijonais eurų, dabar skaičiuojama, kad išskirtinio būsto vertė galėtų siekti pusę šios sumos.
„Tai tik pinigai, o šie namai – kur kas daugiau nei sausi skaičiai“, – kviesdama į savo šeimos valdas šypsosi ponia Jūratė.
Išties, įspūdingų rūmų viduje alsuoja ne perdėta prabanga ar noras pasipuikuoti, o tikrų tikriausia XIX amžiaus pradžios lietuviškų dvarų stilistika, rašo žurnalas „Stilius“.
Buvusią pašto telegrafo ir telefonų stotį prikelti naujam gyvenimui prireikė poros metų. 1999-aisiais šią misiją milijardierius Juozas Kazickas patikėjo architektui profesoriui Vytautui Nasvyčiui. Jis du rezidencijos aukštus suprojektavo po žeme, tris – viršuje.
Pro paradines duris rūmų svečiai patenka į ovalų stiklinį vestibiulį, iš jo – į 80 kvadratinių metrų šeimininkų priimamąjį. Iš jo durys tiesiai veda ir į vidinio kiemo sodą su fontanu, ir į erdvų valgomąjį bei biblioteką. Čia su knyga rankose leisti laiką labiausiai mėgo pats J.Kazickas.
Jo dukra, vedžiodama po savo šeimos rezidenciją, mintimis nusikelia į praeitį. Trumpam prisėda ant fotelio darbo kabinete ir čia pat garsiai susimąsto: „Ant jo visada įsitaisydavo tėtis.“
„Mama visada norėjo turėti daug namų, į kuriuos būtų gera sugrįžti. Todėl kai augau, dalį laiko praleisdavome savo viloje Bahamose, turėjome dar tris namus Jungtinėse Amerikos Valstijose – Niujorke, Manhatano centre, šalia Didžiosios centrinės stoties, Long Ailando saloje Ist Hamptone ir šios šalies turtuolių pamėgtame Niujorko priemiestyje Grinviče. Vėliau tėtis iš begalinės meilės mamai įrengė rezidenciją Vilniuje“, – pasakoja J.Kazickaitė.
Čia pat jos žvilgsnis nukrypsta į senas pastato nuotraukas. Pritaikyti jį patogiam gyvenimui reikėjo ne tik milijonų, bet ir idėjų. Projekto tada ėmėsi net trisdešimt statybos ir rekonstrukcijos bendrovių.
Jų atstovams reikėjo gerai pasukti galvą, kaip sename pastate išvedžioti modernią kondicionavimo sistemą, kur paslėpti kabelius, vamzdžius. Teko sumontuoti dalį kambarius skiriančių šešiasdešimties centimetrų storio sienų, kurios iš pažiūros primena grįstas senoviniais akmenimis, o iš tiesų yra sausu tinku apkalti izoliuoti vamzdynai ir kabeliai.
Čia dar buvo įrengtas galingas elektros generatorius, kuris leistų rezidenciją aprūpinti elektra net jai dingus visame Vilniuje.
Antrajame rūmų aukšte esanti jauki svetainė – šiandien viena mėgstamiausių ponios Jūratės namo vietų, greta – svečių bei šeimininkų miegamieji.
Trečiasis, mansardinis, pastato aukštas skirtas svečiams. Visą namą jungia liftas, kuriuo per kelias akimirkas galima nusileisti ir į dviejų aukštų rūsį. Jame įrengtas namų kino teatras bei sauna su kelių vietų sūkurine vonia.
Rezidencijos įrengimą Kazickai patikėjo garsiai interjero dizainerei amerikietei Claudiai Ruger. Ji kruopščiai įgyvendino rūmų savininkų sumanymą juos paversti ne tik prabangos oaze, bet ir istorine vertybe.
Taip J.Kazicko dovana savo gyvenimo moteriai Aleksandrai tapo ir jo dovana visai Lietuvai. Šiame name sienas puošia visame pasaulyje jo sumedžioti trofėjai, Amerikos ir Europos aukcionuose įsigyti antikvariniai baldai.
Rezidencijoje susipynė įvairių epochų skoniai ir meno kryptys. Ypatingos prabangos jai teikia šviesus marmuras ir krištolo sietynai. J.Kazickaitė sako, kad kiekvieną spalvą ir daiktą turėdavo patvirtinti tėtis: „Kiekvieną kėdę išbandydavo, kiekvieną daiktą iščiupinėdavo, kol galiausiai leisdavo interjero kūrėjai jį apgyvendinti mūsų rezidencijoje.“
Ji pasakojo, kad iš pradžių mama klausė tėvo, kam jų šeimai reikia tokių rūmų, kuriuose geriausiu atveju per metus praleis vos kelias savaites.
„Jis visada išdidžiai atrėždavo, kad tai bus vieta, į kurią vieną dieną trauks širdis. Taip ir nutiko. Kai sveikata silpo, ji sakydavo: „Juozapai, aš noriu į Vilnių, kur skaitydavau knygas, susitikdavau su draugėmis, vaikščiojau prie upės, noriu į mūsų meilės rūmus“, – trumpam susigraudina Jūratė ir čia pat priduria, kad garsioji rezidencija sostinės širdyje dabar tuščia būna beveik visus metus.
Klausiu, ar jaučia sentimentų rūmams, kuriuos taip puoselėjo tėvas. Ponia Jūratė linkteli galva – nors nuo ketverių metų ji augo už Atlanto, save vadina „amerikonka“, bet gimė Vilniuje, todėl čia bent porai dienų stengiasi atvykti keliskart per metus.
Dabar atverti savo šeimos rezidencijos duris ji nutarė ir plačiajai visuomenei – dalį valdų nuomos koncertams, asmeninėms šventėms, išskirtiniams vakarams. Ji sako: namas liūdi, kai jame neskamba žmonių balsai, o juk buvo statytas linksmybėms.
„Tai visada bus Kazickų valdos, – paneigia prieš kelerius metus pasklidusią žinią, kad prabangiam būstui lietuvių milijardieriaus palikuoniai dairosi naujų šeimininkų. – Tėtis niekada garsiai to nesakė, bet mes visada žinojome, kad širdyje jis trokšta, jog šią rezidenciją išlaikytume savo rankose. Taip ir bus.“
