Spalio viduryje įspūdingame tarpukario name Kęstučio gatvėje, kuris šiuo metu atnaujinamas, pradės veikti paroda „Kaunas. Art Deco. Nostalgija ir spindesys“.
Joje bus galima pamatyti įvairių tarpukario Kaune buvusių ypač madingų art deco stiliaus baldų, indų, gramofonų ir kitokių daiktų, kuriuos išsaugojo ir parodai paskolins kauniečiai.
Įvairių profesijų žmonės, besidomintys tarpukariu ir jo palikimu, yra suradę ir dabar patys saugo daiktus, kuriuos vadina Kauno istorijos dalimi.
Fotelį rado prie konteinerio
Vienas iš parodos rengėjų skulptorius Dainius Lanauskas domisi tarpukariu gamintais art deco stiliaus baldais.
Vyras pasakojo, kad laikui bėgant rasti šio stiliaus baldų, kaip ir kitų daiktų, tampa vis sunkiau. Dar sunkiau sužinoti jų istorijas. Todėl kai pavyksta išsiaiškinti, kas juos kūrė, kam jie priklausė, daiktai įgyja dar didesnę istorinę vertę.
Parodoje bus galima pamatyti įvairių baldų. Įdomi yra vieno art deco stiliaus fotelio istorija. Jį D.Lanauskas drauge su bičiuliu prieš dvejus metus aptiko Dainavos gvenamajame rajone.
„Aplūžęs fotelis be minkštosios dalies stovėjo prie šiukšlių konteinerio. Tai buvo didžiulis radinys. Pasiėmėme jį ir palikome raštelį, kad jei kas nors ketina išmesti ir antrą tokį fotelį, galėtų paskambinti“, – pasakojo kaunietis.
Naudojo brangias medžiagas
Į raštelį niekas neatsiliepė. Rastasis fotelis pateko į restauratorių rankas.
„Restauruojant šį baldą konsultavomės su kauniečiu Bangučiu Prapuoleniu. Restauratoriaus tėvas Jonas Prapuolenis tarpukariu buvo vienas garsiausių baldų meistrų.
Nusprendėme, kad greičiausiai šis baldas ir yra J.Prapuolenio dirbinys“, – sakė D.Lanauskas.
Taip manyti leidžia tai, kad fotelis pagamintas iš juodojo ąžuolo ir šviesaus Karelijos beržo. Be to, ant jo atkaltės išraižytas savitas ornamentas. Tokios medžiagos ir raštai buvo būdingi B.Prapuolenio baldams.
Meistro kėdė grįžo į Kauną
Pavyko išsaugoti ir kitą J.Prapuolenio rankų darbo šedevrą – ąžuolinę dailių formų kėdę.
Marijampolės žemesniosios žemės ūkio mokyklos direktorius Domas Aleksandravičius 1940 metais kreipėsi į J.Prapuolenį ir užsakė tokias kėdes.
Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir baldai nebuvo pagaminti. 1955 metais, pastačius naujus mokyklos rūmus, kaunietis meistras kėdes vis dėlto pagamino. Jos stovėjo mokytojų kambaryje.
Vėliau jos išsibarstė. Dvi atsirado pas kolekcininką Benjaminą Mašalaitį. Jis vieną padovanojo D.Lanauskui.
„Kėdė grįžo į Kauną, kur jos projektas ir buvo sumanytas“, – sakė vyras.
Tokios kėdės 1939 metais buvo pagamintos ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmams. Jos tebestovi dabartinės Kauno apskrities viešosios bibliotekos padalinyje, K.Donelaičio gatvėje.
Pomėgį lėmė atsitiktinumas
Ne ką mažiau įspūdingus eksponatus parodai paskolins ir rašytojas, visuomenės bei politikos veikėjas Gediminas Jankus.
Kaunietis keletą metų domisi senoviniais radijo imtuvais ir gramofonais, juos pradėjo kolekcionuoti. Taip pat turi ir apie 2 tūkstančius plokštelių iš šelako dervos (gamtinė derva, kurią išskiria vabzdžiai, parazituojantys ant kai kurių tropinių augalų. – Red.) bei vinilo.
„Klasikine muzika domiuosi ir žaviuosi nuo vaikystės. 2014 metais drauge su žmona Audrone Ukmergės turguje, antikvarinėje parduotuvėje, aptikome aplūžusį, nenaudojamą, į kampą nugrūstą įdomų baldą. Jame buvo įmontuotas tarpukario vokiečių radijo aparatas „Ilze Miobel“ su patefonu „Dual“ ir deimantine adata plokštelėms. Baldo šoninėse spintelėse buvo 100 senų plokštelių“, – prisiminė kaunietis.
Įsigijęs ir prikėlęs baldą – grotuvą, G.Jankus jau neatsispiria pagundai ieškoti unikalių gramofonų.
Gramofonas įtaisytas balde
G.Jankus saugo ir kitą įspūdingą baldą – gramofoną. Lietuvoje tokių išlikę tik keli.
Tarpukariu Lietuvoje buvo galima įsigyti „Columbia Grafonola“ gramofonų. Kauniečio turima retenybė – ranka prisukamas modelis, pagamintas 1926 metais. Jis įdomus tuo, kad garsas reguliuojamas balde įtaisytomis specialiomis durelėmis. Norint, kad aparatas grotų tyliau, jas galima priverti ar uždaryti.
„Šis gramofonas nuo tarpukario iki XX amžiaus pabaigos priklausė vienam Kauno inteligentui. Kurį laiką daiktas buvo išgabentas į Šiaulius. Šiauliečiui mirus, buvęs grotuvo šeimininkas jį vėl atpirko. Neseniai aparatą įsigijau aš“, – pasakojo G.Jankus.
Vyras džiaugėsi, kad į Kauną vėl grįžo miesto istorijos dalelė.
Muzikos įrašus darydavo Kaune
G.Jankus su žmona klausosi ir kito tarpukariu buvusio madingo labai prabangaus gramofono „Paillard“.
Tai 1930 m. šveicarų specialiai iškyloms pagamintas nešiojamasis modelis. Jo dėžė pagaminta iš raudonmedžio, inkrustuota. Viduje yra veidrodis, už kurio galima užkišti plokšteles. Tokie, tik paprastesni gramofonai tarpukariu buvo labai madingi, nes inteligentija rengdavo arbatos gėrimo popietes ar piknikus gamtoje.
Šis aparatas nuo pat tarpukario priklausė įvairioms kauniečių šeimoms.
G.Jankaus namuose didėja ir vinilo bei iš šelako dervos pagamintų senų plokštelių. Tarp jų yra ir lietuviškų – tai tapukariu legendiniame restorane „Metropolis“ grojusio Moišės Hofmeklerio orkestro įrašai, Antano Šabaniausko, Danieliaus Dolskio ir kitų atlikėjų įdainavimai.
G.Jankus pasakojo, kad tarpukariu užsienio muzikos įrašų leidėjai į Kauną atsigabendavo įrangą ir įrašydavo orkestro bei dainininkų atliekamus kūrinius. Dabar tokių plokštelių Lietuvoje beveik neįmanoma rasti.
Kvepalai aromato neprarado
Prekybos, pramonės ir amatų rūmų viešųjų ryšių specialistė A.Jankuvienė džiaugėsi savo radiniu, kurį parodys parodoje. Tai kvepalų „Coty“ buteliukas su tebekvepiančiu skysčiu.
„Domėdamasi tarpukariu sužinojau, kad Kauno ponios mėgdavo kvepintis prancūziškais kvepalais. Ne viena ant savo kosmetinio stalelio turėdavo prabangių prestižinių kvepalų „Coty“. Jais mėgdavo šlakstyti ir laiškus, nosines“, – pasakojo A.Jankuvienė.
Net tuščias šių kvepalų buteliukas kainuoja nemažai. A.Jankuvienei per socialinius tinklus pavyko įsigyti beveik pilną originalų „Coty“ kvepalų buteliuką.
Kvepalų aromatas iš pradžių atrodo stiprus, tačiau skystis, pabuvęs ant odos, vėliau tampa malonaus, švelnaus kvapo.
Renka tik kauniečių indus
Neatsiejama kauniečių buities dalis buvo indai. Jais domisi teisininkas Aidas Arbačiauskas. Jam yra pavykę atrasti net ištisų art deco stiliaus indų komplektų. Tai – didžiulė retenybė, nes indai per ilgus metus pas šeimininkus suduždavo.
Visus įspūdingus indus kaunietis aptiko ir įsigijo tik iš kitų kauniečių.
„Tarpukariu porceliano ir stiklo indai dažniausiai būdavo atvežami iš Vokietijos arba Čekoslovakijos. Pavienių art deco stiliaus indų aptikti galima dažniau, nors ir jų jau likę mažai. O štai visas komplektas – tikras lobis“, – sakė aistringas kolekcininkas.
Įspūdingiausius indus A.Arbačiauskas sakė radęs Žaliakalnyje, kur tarpukariu kūrėsi prestižines profesijas turėję turtingi kauniečiai, o dabar gyvena jų palikuonys.
Servizu naudojosi kunigas
A.Arbačiausko šeima kartais naudojasi čekų gamintų porceliano servizu. Jis dėl savo formų ir ornamentų laikomas art deco stiliaus etalonu.
Šis servizas priklausė kunigui Jonui Fabijanskui (1909–1990). Dvasininkas, baigęs Kauno kunigų seminariją, tarpukariu dirbo keliose vietose, buvo ir Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebonu ir dekanu.
1945 metais sovietų valdžia jį ištrėmė į Vorkutą, į anglių kasyklas. Nors dvasininkas vos nežuvo, 1957 metais grįžo į Lietuvą.
Ilgai dirbo Vilkijoje. Vėliau grįžo į Kauną, į Šv.Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) bažnyčią. Po mirties palaidotas šios bažnyčios šventoriuje.
Kolekcininkui servizą pavyko įsigyti iš kunigą senatvėje slaugiusių žmonių. Iš jų nusipirko ir dar vieną art deco dirbinį – stiklinį įmantrių formų grafiną su taurelėmis. Ypač įspūdingas grafino dangtis, primenantis ragą.
Scenografas valgyti atsisakė
Daug šeimos vertybių saugo Žaliakalnyje gyvenanti gydytojo profesoriaus Stasio Čepulio anūko Šarūno ir jo žmonos Lilės šeima.
Tarp jų yra ir Vokietijoje tarpukariu gamintas porceliano indų servizas bei sidabriniai stalo įrankiai, kuriais naudojasi jau ketvirta šios šeimos karta.
„Su šiais indais susijusi smagi istorija. Greta vyro senelio gyveno garsus dailininkas, scenografas Liudas Truikys. Močiutė paruošė kalakutienos sultinį ir norėjo pavaišinti kaimyną, pripylė sultinio į servizo lėkštes“, – sakė kaunietė.
Bet mediko šeima nežinojo, kad L.Truikys buvo vegetaras. Jis nenorėjo įžeisti šeimininkų ir pasakė, kad sultinio nevalgys, nes nenori perimti kalakuto savybių.
Šį servizą kauniečiai taip pat pamatys parodoje.
Iškirtiniai daiktai – išskirtiniame name
Laura Bohne
Parodos „Kaunas. Art Deco. Nostalgija ir spindesys“ kuratorė
„Parodoje 4 ekspozicijų salėse bus eksponuojami Lietuvos Pirmosios Respublikos laikų stilių įkūnijantys daiktai ir meno kūriniai iš kauniečių kolekcijų.
Parodoje bus galima pajusti ypatingą nostalgiją laikui, kurį kauniečiai ypač brangina, ir rafinuotam skoniui, kurį per du tarpukario dešimtmečius išpuoselėjo Kauno gyventojai.
Ekspozicijai pasirinkta ir ypatinga vieta. Tai broliams Jonui ir Gediminui Lapėnams statytas namas, kurį tarpukariu suprojektavo inžinierius Feliksas Vizbaras. Jis sugebėdavo sujungti istorinę architektoniką su tautiniais ornamentais ir moderniu stiliumi. Tai būdinga ir art deco stiliaus parodos eksponatams.“
