Su šio būsto šeimininkais architektė buvo pažįstama jau anksčiau – inteligentiška pora sekė jaunos architektės darbus feisbuke, dėliojo ties jais patiktukus, kol kartą paprašė naujam gyvenimui prikelti jų įsigytus Užupio griuvėsius.
Pradėjus darbus teko išryškinti senuosius būsto likučius, o naujiems interjero sprendimams rasti atitinkamą formą bei tekstūrą, kad sena ir nauja atsiskirtų elegantiškai ir kartu paprastai.
Per trejus metus architektei nuolat kildavo klausimų, kuriuos tekdavo spręsti čia ir dabar.
Pavyzdžiui, ką daryti su įskilusiomis sienomis ar plytų kiaurymėmis.
Dažnai merginai talkindavo ir patys buto šeimininkai – visi kartu ieškodavo senų šio namo plytų, kurios tiktų užpildyti skyles sienose. O būste dirbančių meistrų Renata nuolat maldaudavo, kad tik jie ko nors nesugadintų, nepažeistų senųjų paviršių, tad į šį objektą užsukdavo bent kartą per savaitę patikrinti, ar vyrai nepamiršo jos prašymo, ar netyčia ko nors neužtinkavo.
Tačiau ar užsakovai nesusimąstė, kad atviras senų plytų sienas bus sudėtinga prižiūrėti?
„Ne, – nukirto architektė. – Praktiškumas šiuose namuose – antraeilis dalykas.“
Tačiau būste suprojektuota daug patogių vietų įvairiems daiktams sudėti, palei sienas integruoti baldai – visa tai namuose padeda palaikyti tvarką.
Ar šis projektas labai brangus ir kas suvalgė didžiąją biudžeto dalį? Tikslių skaičių architektai paprastai neatskleidžia. Šįsyk – irgi.
Tačiau nereikia būti dideliam žinovui, jog suprastum, kad rekonstruoti būstą kainuoja gerokai daugiau nei įrengti naują, todėl tam ryžtasi ypatingi žmonės, namų vertę paprastai matuojantys ne kvadratiniais metrais.
O atsakingas ir jautrus tokio interjero išpildymas prilygsta kone meno kūriniui. Tai jau tikrai ne masinio vartojimo prekė.
