Butą Užupyje kūrusi architektė Indrė Mylytė-Sinkevičienė su užsakovu sutarė čia saugoti viską, ką tik įmanoma.
Jos sukurtą buto interjerą geriausiu šįmet išrinko trečią kartą žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ bei Lietuvos architektų sąjungos rengiamo konkurso „Mano erdvė 2017“ komisija.
Laupė sluoksnį po sluoksnio
Labai apleistos patalpos, šildomos tik tada, kai kūrenamas savadarbis židinys. Apipelijusios sienos, nekoks kvapas. Tai išvydo ir užuodė pirmą sykį į butą Užupyje atėjusi I.Mylytė-Sinkevičienė.
„Netgi oras, atrodė, čia slogus. Tačiau čia ir buvo didžiausias žavesys, nes iš tokių perliukų galima daugiausia išpešti.
O didžiausia dovana – pats užsakovas, kuris norėjo išsaugoti tai, ką buvo galima išsaugoti. Senamiestyje esu kūrusi ne vieno buto interjerą, tačiau ne visi žmonės nori taip elgtis“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo architektė.
Prieš pradedant darbus buvo atlikti polichrominiai tyrimai, tačiau nieko svarbaus nepavyko aptikti. Tuomet statybininkai pasiūlė eiti paprasčiausiu keliu – ką reikia, nudaužyti, nugrandyti ir sienas nutinkuoti.
„Tačiau ėmiau jas po sluoksnį lupinėti: pirma nuplėšiau kelis sluoksnius tapetų, tada nulupau dažus, o kai pradėjome patalpas šildyti, ėmė byrėti tinkas ir atsivėrė naujos spalvos.
Kiekviena detalė atsirado netikėtai. Nulupus viską, ką dėl higienos privalėjome pašalinti, kai kur liko gražios spalvos. Tas vietas, kad nebūtų chaoso, įrėminome, kad jos atrodytų kaip paveikslai“, – apie atradimus pasakojo I.Mylytė-Sinkevičienė.
Būtent sienų spalvos ir jų istorija moteriai buvo įdomiausias atradimas. Kiekviena spalva čia – atskiras laiko sluoksnis, tarsi verstum istorijos vadovėlį.
Svajingas sumanymas nepavyko
Interjere paliktos ir senosios nevienodo pločio lentų grindys. Jų spalva neatsitiktinė – balta gerai paslepia nelygumus.
Interjero konkursą laimėjusiame bute lubos – nežmoniškai išlinkusios, o grindų nuolydis – 10–15 centimetrų. Dėl to ąžuolinius baldus teko gaminti pagal užsakymą.
„Vonią radome panašią į kaimo rūkyklą. Jos sienos buvo padengtos storu sluoksniu sovietinio kieto tinko ir nutepliotos aliejiniais dažais. Kai pradėjome jį daužyti, nežinojome, ką aptiksime.
Ankstesniais laikais Užupis, palyginti su kitais Vilniaus rajonais, buvo labai vargingas. Todėl čia plytos – trapios, nevienodos, tarpuose daug šiukšlių.
Bet mums pasisekė – vonioje radome gražias plytas, o kai kur – ir tarp jų sudėtus akmenis“, – prisiminė architektė.
Projektuodama būstą ji išlaikė visas čia buvusias nišas ir atvėrė naujų. Pavyzdžiui, už plytų rado senas duris – čia buvo užmūrytas išėjimas.
Duris restauravo, o išėjimą paliko. Kitoje vietoje išdaužius silikatines plytas atsivėrė graži niša, kuri anksčiau buvo arba langas, arba durys.
I.Mylytė-Sinkevičienė labai norėjo miegamajame įrengti sūpynes, tačiau dėl techninių dalykų to padaryti nepavyko.
Ir iš Paryžiaus, ir iš Alytaus
Visi darbai truko palyginti neilgai – aštuonis mėnesius. Į juos reikėtų įskaičiuoti ir daiktų paieškas. O jų dairytasi ir Paryžiuje, ir Alytuje.
„Kurdama interjerą stengiausi kiek mažiau išleisti. Ir man pavyko. Pavyzdžiui, žalvarinės lietos židinio durelės, kurias pagaminti kainuotų kelis tūkstančius eurų, kainavo 200 eurų. Už žalvarinius šviestuvus mokėjau po 20 eurų, rašomoji mašinėlė kainavo 15 eurų.
Kai kurias žalvarines detales gaminome, kai kurias, pavyzdžiui, senas rankenėles, radau Prancūzijoje. Žalvaris vyrauja neatsitiktinai – jis siejasi su per langą matomu Užupio angelu“, – interjero sprendimą aiškino I.Mylytė-Sinkevičienė.
Derinti sena ir nauja visuomet buvo jos stilius. Ant pačios architektės stalo stovi pagal skelbimą įsigyti šviestuvai.
„Jie – laiko patikrinto dizaino, o tai, kas madinga šiandien, nebūtinai bus madinga rytoj“, – sakė pašnekovė.