Pirmasis Laisvės alėjos atnaujinimo etapas – nuo Soboro iki sankryžos su A.Mickevičiaus gatve vyko nelengvai. Meras Visvaldas Matijošaitis neslėpė, kad ne kartą teko paakinti ir pabarti darbų atlikėjus. Ypač daug vargo buvo klojant sudėtingos struktūros granitinio grindinio mozaiką.
Darbai iki šiol oficialiai neužbaigti – rangovui teks ištaisyti kai kuriuos pastebėtus trūkumus. Tačiau neišvengiamai prasidės likusios Laisvės alėjos dalies nuo sankryžos su A.Mickevičiaus gatve iki Vilniaus gatvės rekonstrukcija. Jau šį mėnesį turi paaiškėti, kas atliks šį darbą. Visą Laisvės alėją planuojama atnaujinti iki 2020 metų.
Tačiau ką daryti, kad netektų perkloti plytelių, ir ko apskritai galima pasimokyti iš pirmojo etapo klaidų? Kokių minčių kelia Laisvės alėjos vaizdas žvelgiant į atnaujintą jos pradžią?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su ilgamečiu Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros instituto darbuotoju architektu Liucijumi Albertu Dringeliu. Jo nuomonė apie atnaujinamos Laisvės alėjos architektūrinę kokybę – kritiška.
– Jūs kritiškai vertinote atnaujintos Laisvės alėjos vaizdą, raginote neskubėti, esą Kaune buvo skubesnių darbų nei Laisvės alėjos rekonstrukcija. Daugelis kauniečių nustebtų išgirdę tokius teiginius – juk Laisvės alėja buvo tokia nušiurusi, kad lopyti pavienes skyles jau nebuvo prasmės. Jums atrodo kitaip?
– Manau, kad Laisvės alėjos rekonstrukcija nebuvo pirmos skubos projektas. Buvo galima ją atnaujinti pakeičiant suolus, vietomis pakeitus dangos plokštes ir atlikus panašius remonto darbus. Svarbiau sutvarkyti Karo muziejaus sodelį, kuris yra viena labiausiai apleistų miesto viešųjų erdvių, nors ten vyksta visi svarbiausi valstybės šventiniai renginiai.
Tikrai nebūtina buvo skubėti, reikėjo detalesnių diskusijų, ypač išklausyti urbanistų ir architektų nuomones, pasitarti su miestiečiais.
– O kas jums nepatinka? Vietoj nušiurusios gatvės su išklypusiais šaligatviais turime naują dangą, tvarkingus suoliukus.
– Negaliu vertinti viso projekto, sprendžiu iš vaizdo, kurį matau, o jis nepatinka ne tik man. Manau, kad architektūrinis grindinio sprendimas buvo kaip reta nevykęs. Man labiausiai kliūva grindinys, granito plokščių mozaika.
Tiek aikštės, tiek rekonstruotoje gatvės dalyje įvairių krypčių įstrižų linijų chaosas yra vizualiai agresyvus, blaško lankytoją, kelia psichologinį diskomfortą ir norą išeiti iš šios aplinkos. O kas bus, kai tokia taps visa Laisvės alėja? Ji taps nejauki ir beveidė.
Nesuprantama ir parinkta granito plokščių forma. Įvairios ištęstos formos plokštės su įstrižais smailais kampais yra ne tik nelogiškos, bet ir techniniu požiūriu nepriimtinos – smailūs kampai greitai lūžinėja, sunkiai jungiami ir nepatogūs klojant.
Apie Laisvės alėjos rekonstrukciją ir grindinio dangos įstrižų linijų kakofoniją teko kalbėti ir su architektais, ir su kitais specialistais, ir su eiliniais žmonėmis – išgirdau daug kritinių vertinimų. Kritikos dėl Laisvės alėjos rekonstrukcijos teko girdėti ir iš kultūros paveldo specialistų per konferenciją Vilniuje.
– Mes, kauniečiai, per greiti kritikuoti, per lėti veikti. Bet juk Laisvės alėja pertvarkoma ne pirmąkart. Tai gal jos iš viso nereikėjo liesti nuo Rusijos caro laikų?
– Pastarąjį kartą esminis Laisvės alėjos atnaujinimas vyko beveik prieš keturiasdešimt metų, kai iš bulvaro, kuriuo vyko transporto eismas, buvo sukurta pėsčiųjų gatvė. Tiesa, iš Laisvės alėjos pašalinus transportą, jis persikėlė į gretimų kvartalų vidaus erdves, skirtas gyventojų poilsiui.
Nepaisant kai kurių trūkumų, Laisvės alėjai virtus pėsčiųjų gatve kauniečiai ėmė didžiuotis ja, nuo tada alėja iš esmės ir tapo vizitine miesto kortele, taip imta ją vadinti. Laisvės alėja tapo Kauno prestižo dalimi. Ramus įvairaus dydžio modulinių stačiakampių betono plokščių gatvės grindinys atitiko Naujamiesčio planinės struktūros pobūdį, buvo ir yra visiems priimtinas.
– Tad ko jums trūksta dabar, pradėjus formuoti naują Laisvės alėjos veidą? Žalumos, poilsio zonų?
– Manau, kad labiausiai Laisvės alėjai trūksta žmonių šurmulio, kuris persikėlė į „Akropolį“, ir šviesos namų languose vakarais. Atnaujinant Laisvės alėją dabar paneigtas Naujamiesčio stačiakampės planinės struktūros kodas – įvairiomis kryptimis išdėstytų įvairaus dydžio įstrižų granito plokščių linijos sudaro sujauktą vaizdą, nederantį su gatvių stačiakampiu tinklu ir užstatymo pobūdžiu. Ypač gaila Nepriklausomybės aikštės, kuri paversta negyva granito plokščių plyne, nors galėjo tapti žmonių susibūrimo ir bendravimo erdve.
Aikštėje atsainiai išmėtyti apskritimo formos suolai su medeliu viduryje arba be jo yra nefunkcionalūs, beveik nenaudojami, neatitinkantys elementarių suolų įrengimo viešojoje erdvėje reikalavimų. Šioje aikštėje nėra sudaryta galimybių trumpalaikiam gyventojų poilsiui, bendravimui, nors anksčiau tokios sąlygos buvo. Dabar ji yra tik elementari tranzitinė aikštė, kurioje nėra ką veikti.
– Nieko teigiamo neįžiūrite naujame Laisvės alėjos veide? Pavyzdžiui, kad jis šiuolaikiškesnis.
– Teigiamai įvertinčiau neblogai parinktą spalvinę granito plokščių gamą. Man patinka, kad nesusigundyta iškloti daugiaspalvių plytelių kilimo. Visur vyrauja pilkos spalvos atspalviai, gana skoningi ir elegantiški. Tik toji plytelių forma netikusi.
– Ką daryti, kad nesikartotų klaidos imantis antrojo alėjos atnaujinimo etapo?
– Kaip Laisvės alėjos rekonstrukcija prasidėjo, taip tikriausiai panašiu stiliumi ir pasibaigs. Tačiau būtų įdomu ir sveikintina, jei tai, kas padaryta, būtų pavadinta nevykusiu eksperimentu, o tolesni rekonstrukcijos darbai būtų vykdomi parengus visapusiškai apgalvotą, aptartą ir visiems priimtiną profesionalų projektą.
Dėl tolesnės jos rekonstrukcijos turėtų nuomonę pareikšti didesnis gyventojų ir specialistų ratas. Tačiau gali būti, kad jau yra pagamintos tokios formos granito plokštės ir nieko nebus keičiama.
