Šarūnas ir Marija dažnai sulaukia klausimo, kodėl jie pasirinko Švenčionėlių geležinkelio stotį? Raudonų plytų pastatas buvo pradėtas mūryti tiesiant carinėje Rusijoje geležinkelį, jungiantį Sankt Peterburgą ir Varšuvą.
Kadangi pirmas traukinys iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860-ųjų rugsėjį, manoma, kad tuo metu jau stovėjo ir Švenčionėlių geležinkelio stotis.
Pro biuro langus matyti geležinkelis, kuriuo rieda krovininiai ir keleiviniai traukiniai. Jų eismas naujųjų gyventojų netrikdo, o kartais netgi nuramina.
Remontuojant senas patalpas susidarė kalnai šiukšlių, bet paaiškėjo, kad carinės plytos kur kas tvirtesnės nei vėliau išdegintos. Caro laikų plytos išliko beveik neištrupėjusios, tvarkingai prigludusios viena greta kitos.
Nugrandę dažų sluoksnį nuo aukštų lubų Savickai rado medinius pabėgius, juose – metalinių varžtų, todėl nieko nekeitė. Lubos liko tamsios spalvos, kokios yra sena mediena.
Sienų tinkas išdavė, kad buvusiame depo pastate, kur anksčiau posėdžiaudavo geležinkelininkai, buvo daug durų. Vienas jų užmūrijus, susidarė niša, kur Šarūnas įrengė darbo stalą, atsirado lentynų, ant kurių galima susidėti indus.
Perkėlus duris į kitą vietą pavyko įrengti vonią ir tualetą.
Baldų yra nedaug – dvi senovinės dėžės, kelios kėdės, keletas pagalvėlių ant grindų ir modernus kompiuteris, krosnelė.
Užtat čia galima rasti daugybę muzikos instrumentų, kuriais Šarūnas groja laisvalaikiu, gimtadienio proga draugų padovanotą bokso kriaušę ir lyną, kuriuo mėgsta vaikščioti, o kartais ant jo net pagulėti.
Vilniuje gimęs ir Justiniškių rajone augęs Šarūnas nesigyrė, kad sostinė įsigėrė į jo kūną.
Interaktyvių interneto sprendimų kūrėjas ne vienus metus žvalgėsi vietos, kuri galėtų būti savesnė nei gimtasis Vilnius.
70 kilometrų nuo Vilniaus nutolę Švenčionėliai neturi nieko bendra nei su Šarūno, nei su jo žmonos Marijos giminėmis. Abiem tai – svetimas kraštas, kurį dabar stengiasi prisijaukinti.
Švenčionėliai įsibrovė į vilniečių gyvenimą atsitiktinai.
Kartą vykdamas traukiniu iš draugo, gyvenančio Visagine, Šarūnas buvo priverstas stabtelėti Švenčionėliuose.
Tokia pauzė buvo būtina, kad galėtų prasilenkti priešingomis kryptimis dundantys traukiniai. Buvo saulėta diena, o raudonų plytų geležinkelio stoties pastatas atrodė lyg skleistų šilumą, tolumoje dar buvo matyti miškas.
Šarūną užplūdo namų jausmas – rodos, niekas aplinkui nevyksta, bet ramu ir gera. Jis pagalvojo, kad galėtų čia gyventi.
Po mėnesio vyras dar kartą atvyko į Švenčionėlius, kad galėtų įsitikinti, ar nesuklydo.
„Radau, kur gyventi“, – tokį įspūdį jam paliko antras apsilankymas Švenčionėliuose. Apsidžiaugęs, kad pagaliau pavyko rasti vietą, kur norėtų gyventi, jis vis dėlto dar trims mėnesiams išvyko pakeliauti.
Bet 2016-ųjų spalį Savickai apsisprendė – atsisveikino su Vilniumi. Švenčionėliuose jie išsinuomojo butą, o geležinkelio stotyje atidarė biurą. Tai vieta, kur sutuoktiniai praleidžia daugiausia laiko, bet nakvoti grįžta į netoli esantį nuomojamą butą.
Poros biuras skirtas ne tik darbui. Čia leidžiamas laisvalaikis, aptariami bendruomenės reikalai, vyksta „darbadieniai“, kai iš anksto užsiregistravę žmonės atvyksta padirbėti į šį biurą, o vėliau gali pasilikti ir prisijungti prie kokio nors renginio.
Kartą Naujųjų metų išvakarėse pas Savickus susirinko apie 70 žmonių – dukart daugiau, nei registravosi socialiniuose tinkluose, nes garsas apie partizanišką kūrybininkų bendruomenę „Miško uostas“ ir jos renginius sklinda iš lūpų į lūpas.
Dėl jos veiklos žmonės traukia iš Vilniaus į Švenčionėlius, o ne atvirkščiai.
Įsikėlę dirbti į pirmame aukšte esantį biurą Savickai dar nebaigė remonto darbų. Kad galėtų plėsti savo veiklą, pertvarkomos patalpos ir antrame aukšte, todėl pro lubas byra daug dulkių.
Kaišiadoryse augusi Marija svajojo, kad būtų labai gerai, jei galėtų traukiniu nuvykti į pokalbius, susijusius su darbu. Architektei netrūksta klientų ir gyvenant Švenčionėliuose.
Interjero dizainu užsiimanti ir daug reikalų turinti moteris nesiskundė, kad Švenčionėliai yra užkampis. Lietuvę, kaip dizainerę, samdo ir užsieniečiai, o jiems nelabai svarbu, kur ir kokioje vietoje ji gyvena.
Bent kartą per savaitę sutuoktiniai iš Švenčionėlių vyksta į Vilnių, todėl nesijaučia atskirti nuo pasaulio.
Tai, kad persikėlė iš sostinės į Švenčionėlius, jie vadina dideliu privalumu – visur įmanoma nueiti pėstute, atsirado daugiau laisvo laiko, kurį galima paskirti bendruomenei ir įvairiems projektams.
– Kodėl nuomojatės butą, juk galėtumėte gyvenamąją erdvę įsikurti ir geležinkelio stotyje? Ar baiminatės nutrinti ribą tarp privataus gyvenimo ir darbo?
Marija: Iš tikrųjų mums buvo svarbu turėti savo studiją, o gyvename netoliese. Kiekvienas troškome turėti asmeninę erdvę darbui, o ne būti kartu. Bet kartais aš ateinu ir prisišlieju prie Šarūno padirbėti.
Tai – pirmas bendras būstas gyvenant kartu. Iki vestuvių mes kartu negyvenome. Aš tuo metu jau dirbau Vilniuje, bet ne biure, o namuose.
Nutarėme, kad mums reikia susirasti tokią erdvę, kuri tiktų abiem.
Turėjome galimybę Vilniuje dirbti ir gyventi, turėjome butą, atvykome į Švenčionėlius ne dėl to, kad čia pigiau gyventi.
Kita vertus, pasilikdama Vilniuje dar daug metų neturėčiau nuosavos studijos.
– Ar patys viską įsirengėte? Ar viskas vyko taip, kaip planavote?
Šarūnas: Kai ką patys, kai ką padėjo draugai, o kai ką – meistrai. Atrodo, sienos beveik neliestos, bet kol nugrandėme tinką, nebuvo lengva. Buvo labai daug šiukšlių.
Mūsų patirtimi daug kas domisi. Mes padedame apsispręsti ir tokiems žmonėms, kurie svajoja apsistoti kokiame nors nedideliame miestelyje, tačiau nesiryžta žengti šio žingsnio. Jie gali atvykti pas mus, pagyventi ir įsitikinti, ar jiems tai tiktų.
– Ar svajodami apie geresnę karjerą neturėjote minčių išvykti į užsienį ir pabandyti įsitvirtinti ten?
Marija: Niekada nejaučiau poreikio išvykti dirbti į užsienį, man kur kas dažniau norėdavosi pakeliauti. Tiesa, Vilniaus dailės akademijoje baigusi bakalauro studijas norėjau tęsti architektūros magistro studijas kur nors užsienyje. Bet nepavyko įstoti, nes pritrūko balų dėl anglų kalbos.
Tada ėmiausi individualios veiklos, atsirado studija „Šilta Šiaurė“.
Šarūnas: Esu tos nuomonės, kad gyvenamoji vieta negali žmogaus apriboti, viskas – jo paties valioje.
Pasaulis yra plokščias, jei reikia ką nors susirasti, galiu tai padaryti, nesvarbu, kur esu.
Marija: Gal ir keista, bet gyvendami Vilniuje nebuvome bendravę su tiek daug įvairių žmonių ir taip giliai, kaip įsikūrę provincijoje.
– Ko dažniausiai teiraujasi pirmąkart pas jus atvykę žmonės? Ką jie nori sužinoti?
Marija: Ar jaučiamės laimingi? Ar netrūksta veiklos? Ar nesijaučiame suvaržyti?
Daugelis jų ieško savo vietos po saule.
Yra ir tokių, kurie nerimauja, kad gali ką nors pražiopsoti, jei tam tikru laiku neatsiras reikiamoje vietoje.
Nerimas, kad ko nors nežinai, kad kažkas labai svarbaus vyksta be tavęs, buvo apėmęs ir Šarūną.
Būdamas 25-erių jis išvyko į Rusiją iki Japonijos jūros, o turėjo tik trisdešimt penkis litus (10 eurų) kišenėje. Kai pasiekė Maskvą, jam buvo likę tik du litai.
Gerai, kad Šarūno nesuvalgė Sibiro meškos, niekas neapvogė, neapiplėšė, bet sugrįžus po trijų mėnesių jam norėjosi ramybės ir bendrauti tik su artimiausiais žmonėmis.
– Kaip šovė į galvą tokia kelionė ir kas ją finansavo?
Šarūnas: Sugalvojau, kad reikia pasiūlyti savo paslaugas, pavyzdžiui, paskelbti, kad galiu pasveikinti bet kurį žmogų iš Meksikos, Paryžiaus ar kitos Žemės rutulio vietos už tam tikrą mokestį. Laimė, sulaukiau pritarimo, netgi sudariau sąrašą paslaugų.
Vienas originaliausių sveikinimų, kuris buvo užsakytas ir aš jį įvykdžiau, – vieno amerikiečio lietuviškai skaitomas sveikinimas. Tai jis darė būdamas Vašingtone, netoli Kongresų rūmų, šis pastatas buvo matomas vaizdo įraše. Šį amerikietį pats suradau ir nufilmavau.
Kita bendrovė pasisiūlė mane remti kelionėje, jei nusifilmuosiu su marškinėliais, kuriuose yra bendrovės logotipas, ir bus rašoma, kad išvykau ieškoti verslo idėjų.
– Ar draugai, artimieji prieš jums išvykstant iš Vilniaus į Švenčionėlius nesakė: „Greit grįšite“?
Marija: Sakė, bet kol kas taip neatsitiko. Grįžti nenorime ir net nežinau, kur dar galėčiau gyventi, kur būtų geriau.
