„Scena, kuri, kaip rašo, dera prie gamtos reljefo ir supančios aplinkos. Nesu didelis ekspertas, todėl nevertinsiu šios scenos grožio, kiek suprantu, miestelio žmonėms šis variantas buvo priimtinas. Liepos pirmąją turi prasidėti darbai, ir staiga paaiškėja, kad projektas jau pakeistas. Nuspręsta išpjauti trukdančius medžius, įrengti didelę sceną ir aplink, ant betoninio grindinio, kuris pakeistų milžinišką žolės plotą, sustatyti 200 betoninių kubų. Jeigu parkas būtų žmogus, tai antrasis variantas būtų to žmogaus palaidojimas“, – socialiniame tinkle rašė M.Bartuševičius.
Jis susisiekė su keletu aktyvių miestelio gyventojų ir paklausė, kas čia vyksta. Šie atsakė, kad apie projektą sužinojo per atsitiktinumą. Pasirodo, kad miestelio piliečiai sužinoję apie šitą projektą ir kad jį seniūnaičiai patvirtino net nepasitarę su bendruomene, patys nuvyko pas seniūną aiškintis, kas čia vyksta, išsakė savo nuomonę, nuvažiavo į parką, apžiūrėjo, seniūnas tuomet lyg pritarė, kad projektą galima keisti.
„Buvo nutarta kita susitikimo data dalyvaujant ir architektei, išsakyti ir dokumentuoti piliečių pasiūlymai. Artėjant susitikimui, vieta keičiama – jei piliečiai nori, gali patys važiuoti pas architektę į Kauną. O anie nepėsti, ėmė ir nuvažiavo. Pakalbėjo. Turiu nuogirdas – esą architektė sakė, kad čia galėtų būti kaip yra Hamburge, kur atvažiuoja koncertuoti orkestrai po atviru dangumi. Turiu architektei klausimą – o gal tada darome kaip Niujorke, kur koncertuoja Lady Gaga arba statom La Scalą ir kviečiam Placido Domingo, o kai pastatysime sceną, statome stadioną, kad ir tokį, kaip „Wemblio“. Žodžiu, miestelėnai pasikalba su architekte, keletu valdžios atstovų ir nusprendžiama surengti dar vieną susirinkimą, kur dalyvautų tiek bendruomenė, tiek administracija, tiek architektė. Diena – birželio 20. Lyg ir viskas gerai, gyventojai išgirsti. Kaip manote, ar įvyko susitikimas? Teisingai, neįvyko, jis buvo atšauktas ir, kaip paaiškėjo, birželio 18 dieną, seniūnaičiai susitiko su seniūnu ir nepaklausę bendruomenės nuomonės nusprendė pritarti tam antrajam siūlymui – tegyvuoja betonas, – piktinosi M.Bartuševičius. –Vilkijos gyventojai renka parašus, kad jie arba nori pirmojo varianto, arba išvis nenori šito projekto. Visgi konkursas jau laimėtas, rangovas yra, o seniūnas atostogauja. Čia pat liepos pirmoji, kai buldozeriai oficialiai turėjo pradėt parko išniekinimą, dabar kilus šaršalui, kiek suprantu, darbai laikinai pristabdomi.“
„Vilkijos mokykloj, profesinėje mokykloje, muzikos mokykloje, amatų mokykloje, bibliotekoje, bažnyčioje, stadione, kultūros namuose, prie a. a. Berštauto parduotuvės ir tame pačiame parkelyje aš renginiuose esu dainavęs, vedęs, šokęs, vaidinęs, skaitęs eiles, juokinęs, sakęs kalbas, vedęs paskaitas. Mums reikia ne scenos. Mums reikia žmonių, kurie į tą scenų liptų. Mes neturime tiek švenčių, mes neturime tiek progų, kad mums reikėtų šimtus tūkstančių kainuosiančios scenos komplekso. Gal jums reikėtų pagalvoti apie tai, kad reikia investuoti į Vilkijos miesto organizacijas ir bendruomenes?
Teatrą, kuris gyvuoja tik dėl neblėstančios vadovės motyvacijos, šokių ir dainuojančių moterų kolektyvą, kuris gyvas idėja, gal reiktų bandyt kažką statyti jaunimui, kad jis galėtų vieną dieną pasakyti, kad jiem reikia scenos? Bet vis tie europiniai pinigai, ar ne?.. Svarbiausia įsisavint bet kokia sąskaita. Net paaukojant parką. Kiek jum turi būti nesvarbus mūsų parkas, jei norit uždengt jį betonu ir pristatyt 200 betoninių kubų?
Ir dar pasakius, kad ant tų betonų nepatogu sėdėt. Jau kokius 5 ar 6 metus lipu į sceną profesionaliai, ir aš galiu pasakyti, ką matyčiau, jei užlipčiau ant šios. Matyčiau žmones, kurie atėjo kartu, bet yra išskirstyti po vieną, susėdę kaip kariuomenėj, juos skiria tarpai, jie neturi kaip atsilošti ir patogiai įsitaisyti. Kiekvienas atlikėjas jum pasakytų, kad jūs padarėte viską, kad pasirodyti jam būtų kuo sunkiau. Bet su artistais jūs, akivaizdu, net nesitarėt. Ką darom? Nieko, leidžiam vietiniam vilkijiečiam patiem kovot šitą kovą. Arba suvokiam, kad tokių Vilkijų yra pilna Lietuva ir jos palaikymas yra kiekvieno gimto miestelio palaikymas“ – rašė M.Bartuševičius.
