Kadangi nusipirkti ar pasistatyti svajonę užtrunka, šeima nutarė iš pradžių išsinuomoti, o tada ramiai žvalgytis sau naujo namo. Pora gana greitai pardavė butą ir įsikūrė dviaukščiame name sodo sklype greta Šilo ežero.
Savojo namo paieškos užtruko. Iš pradžių jie dairėsi pastatyto, rado, tačiau netiko kaina, vėliau pradėjo ieškoti sklypo ir tada atsitiktinai užsuko į gyvenvietę netoli Nemenčinės. Dešiniajame Neries krante miškų apsuptyje įsikūręs kaimas savo nuostabiais vaizdais bei malonių kaimynų draugija juos tiesiog užbūrė.
Todėl kai tik ten atsirado parduodamas sklypas, Mackevičiai daug nesvarstė.
„Pirmą kartą čia užsukantys draugai svaigsta išvydę, kokiame rojuje gyvename, tačiau daugumą jų atgraso atstumas iki Vilniaus, kone 30 kilometrų, – pasakoja Jurgita. – Kadangi mums nereikia aštuntą valandą ryto būti biuruose, atstumas nebuvo svarbus renkantis vietą gyventi gamtoje.“
Ilgėliau jie galvojo, kokio nori namo ypatingoje vietoje ir kas galėtų jį suprojektuoti. Tiesa, sveiko gyvenimo būdo propaguotojai vis dėlto vieną dalyką žinojo tiksliai – būstas bus vienaaukštis ir tik iš natūralių medžiagų.
O tada kažkaip savaime susipažino su ekologiškų namų statytoju įmonės „Sveiki namai“ savininku Remigijumi Linkiu ir architektėmis Akiko Tutlys ir Jūrate Norkute, kurios taip pat daug dėmesio skiria ekologiškai statybai.
„Kai jos atsiuntė pirmąjį namo brėžinį, jis mums nepatiko, toks uždaras pasirodė. Tuo metu ilsėjomės Tenerifėje, tad turėjau daug laisvo laiko įvairiose platformose paieškoti idėjų, minčių, kas man gražu, bandžiau iš atskirų detalių dėlioti, koks namas mums patiktų“, – pasakoja Jurgita. Užsakovės namų darbus įvertinusios architektės kelis kartus keitė savo brėžinius, kol pagaliau rezultatas tiko ir patiko visiems.
„Esame girdėję, kad architektai vyrai ne tokie lankstūs, lyginant su jų kolegėmis moterimis. Pateikę užsakovui savo parengtą projektą dažnai jie užsispiria ir nenusileidžia, užsakovas kažkodėl turi jiems įrodinėti, kad nori kitokio namo, kad architekto pasiūlytame jam nebus jauku ir patogu gyventi“, – sako Valdas.
Todėl sutuoktiniai itin vertino Akiko ir Jūratės atidumą jų įgeidžiams: „Jos tiesiog ore gaudydavo mūsų mintis ir siūlydavo po kelis savo variantus, iš kurių rinkomės labiausiai patikusius.“
Sutuoktiniai prisipažino, kad apie architektūrą juodu nedaug teišmanė, tačiau abu yra daug keliaujantys, nakvynėms išskirtines vietas besirenkantys žmonės, jie mėgsta gražius ir originalius daiktus, todėl bet kurioje šalyje neaplenkia vietinių butikų.
Jurgita apskritai nuo vaikystės turi ypatingą skonio pajautą, matyt, paveldėtą iš mamos, kuri iki šiol neabejinga interjerams, net pas dukrą užsukusi randa ką perstumti. „Ir dažnai visai pataiko“, – juokiasi šeimininkė.
„Todėl aš iškart architektes įspėjau, kad Jurgita kišis visur – viskas turi būti taip, kaip gražu jai“, – kvatoja Valdas.
35 arų sklype 230 kv. metrų karkasinis namas buvo išlankstytas beveik per metus. Tai moderni dviejų galų troba, kurios viename gale įrengta šeimininkų poilsio zona – miegamasis, jogos bei dušo ir vonios kambariai, o kitame – virtuvė su valgomojo zona, svetainė, darbo ir svečių kambariai, dar vienas dušo kambarys bei namo inžinerinė, ūkinė patalpa ir garažas.
„Ar lengviau dirbti su užsakovais architektūros entuziastais, ar su tokiais, kurių vertinimas apsiriboja teiginiais „gražu“ arba „negražu“? – paklausiau architektės J.Norkutės.
„Lengviausia dirbti su užsakovais, kurie žino, ko nori, o vadinamieji namų darbai – pačių užsakovų atsiųstos nuotraukos su jiems patikusiais butais – mums labai padeda su jais susikalbėti, padeda suprasti, ko iš tiesų žmonės nori.
Nes tikrai dauguma savo norų nesugeba atskleisti, rodo paveiksliuką, sako, viskas čia gražu, o vėliau išsiaiškini, kad labiausiai nuotraukoje patiko violetinės spalvos aksesuarai ir ypač rankšluostis, – pasakojo architektė. – Su Jurgita ir Valdu buvo malonu dirbti, nes jie labai aiškiai įvardydavo, ko nori.“
Puikus įrankis, padedantis užsakovams suprasti ir pajusti namo tūrius, – 3D akiniai, kuriuos užsidėję jie gali virtualiai pasivaikščioti po būsimus namus. Mackevičiai po tokios apžvalgos nutarė kiek sumažinti lubų aukštį, mat pasijuto juose lyg bažnyčioje.
Įdomi detalė, kurią pastebėjo Jūratė: tokiuose pasivaikščiojimuose vyrai labiau vertina namo išorę, o moterys iškart suka į vidų ir ten praleidžia visą laiką.
Pavyzdžiui, Valdas svajojo apie lenktos formos namą, tačiau po diskusijų su architektėmis apsiribojo tik lenktu stogu, kuris atkartojo kalvotą jų sklypo reljefą ir šalia esantį ežerą. O štai lietvamzdžių idėją – juos pagaminti iš sukabintų paprastų vazonėlių – jis parsivežė iš kelionių po Azijos šalis. Lyjant šie „lietvamzdžiai“ virsta įspūdingais fontanais.
„Tiesą sakant, galvojau apie mažesnį namą, esu kuklus, greičiausiai ir urve galėčiau gyventi, tačiau Jurgitai labai svarbu erdvės. Ji svarstė taip: kas čia per namas, jei metras nuo sofos iki virtuvės“, – šiltai nužvelgdamas žmoną pasakoja Valdas. Jis nė kiek neprieštaravo, kad namų vidų ji nutarė kurti pati.
Dizainerio išsilavinimo neturinti moteris suprojektavo kone visus name esančius kietuosius baldus – draugė pamokė, kaip tai daryti ant languoto popieriaus. Dabar Jurgita skaičiuoja, kad jei virtuvę būtų rinkęsi salone, būtų mokėję kone trigubai daugiau, o jai tai kainavo mėnesį darbo ir daug malonumo.
Moteriai patinka kurti savo namus, ji tai daro lėtai, etapais, viską labai kruopščiai apgalvodama. Sveikuoliai, dešimtmetį buvę vegetarai, jie atidžiai renkasi viską – pradedant maistu, elektriniais automobiliais ir baigiant statybinėmis medžiagomis.
Tokia šeimos filosofija, kuriai name nusižengė tik dusyk. Taupumo sumetimais garažą apšiltino akmens vata, nors visą būstą ekologiška – iš medžio pjuvenų pagaminta, ir pasirinko sintetinį virtuvės stalviršį – Jurgita norėjo kuo plonesnio.
Ąžuolinės grindys ekologiškame name puikiai dera su molio sienomis, miegamajame puikų orą užtikrina kedro medienos lubos, kurias sutuoktiniai alyvavo pačių importuojamu kokosų aliejumi. Termomedienos fasado namo stogas uždengtas cinkuota skarda.
Koks sprendimas naujame name labiausiai džiugina jo šeimininkus? Jurgitą tai, kad kiekviena erdvė turi natūralios šviesos šaltinį – langus, tad vasarą beveik netenka junginėti dirbtinės šviesos.
Valdas laimingas, kad vis dėlto jie neišsigando tų beveik trisdešimties kilometrų iki miesto ir dabar gali mėgautis gyvenimo pilnatve harmonijoje su gamta. Neįtikėtina, tačiau pernai vasarą Nidoje jie ištvėrė tik penkias dienas, taip norėjosi grįžti į namus. Nes jų Nida – Nemenčinės miškuose.
