Todėl jie visai neišsigando to, ką išvydo užsukę į nedidelį, 35 kv. metrų butą sename name – mažiausiai keturiasdešimt metų remonto nemačiusiame bute gyveno senolė. Žiemomis šildėsi ji malkomis. Neturėjo nei dušo, nei vonios, vanduo tekėjo tik iš maišytuvo virtuvėje.
Tačiau butas yra XVIII amžiaus name, kažkada priklausiusiame vienuolynui – būtent tokio, o ne naujos statybos ir ieškojo šeima, o dar ir jo vieta – šalia Vilnelės, šone Senamiesčio.
Per draugų rekomendacijas susiradę interjero architektę Simoną Vilutę iškart pasikvietė ją įvertinti pirkinio.
„Ten tikrai buvo baisu. Viską reikėjo išmiežti, pasirūpinti inžineriniais sprendimais, šildymo sistema. Kone 50 cm storio sienų negriovėmė ir patalpų neperplanavome, tik miegamąjį spintomis atskyrėme nuo vonios kambario“, – prisiminė Simona.
Tiesa, naujieji šeimininkai tikėjosi, kad per tris mėnesius, tiek būste darbavosi archeologai, jie atras ką nors vertinga, tačiau paveldo ten nebuvo jokio. Tik nusukus plastiką nuo lubų, visi nustebo, kaip puikiai buvo išsilaikę balkiai – tereikėjo juos nuvalyti ir padengti alyva.
Architektė prisipažino, kad būtent lubos padiktavo interjero sprendimą. Kadangi medinės lubos buvo labai „aktyvios“ bendrame namų scenarijuje, tas kitus jo dalyvius teko rinktis ramesnių charakterių. Juoba, Simona yra švaraus stiliaus gerbėja, jos užsakovai taip pat, – visi kartu greitai rado bendrą kalbą.
„Daug keliaujanti pora domisi geru dizainu, jų skonis – puikiai išlavintas. Tas labai palengvino darbą, smagu, kad žmonės vertina ir supranta daiktų kokybę, mėgaujasi švarių linijų estetika“, – sakė Simona. Kol vyko šių namų įrengimas su užsakovais ji bendravo kone kiekvieną dieną, nuo tada visi jie – geri draugai.
