Vis daugiau kaimo gyventojų tuomet kėlėsi į miestus. Pamažu žmonių, atvykusių iš kaimų, darėsi net daugiau nei vietinių miestiečių.
Kadangi žmonės neturėjo pakankamai pinigų, jie negalėjo įpirkti brangių kvadratinių metrų. Vienintelis tinkamas pasirinkimas buvo pigūs standartiniai butai.
Gyvenamieji devynių aukštų pastatai tuomet sulaukė daug dėmesio. Daugeliui žmonių ir šiandien kyla loginis klausimas dėl aukštų skaičiaus: kodėl, pavyzdžiui, pasirinkti ne 10 ar 8, o būtent devyni? Atsakymas į jį yra gana paprastas.
Architektai projektuodami gyvenamųjų namų kvartalus sovietmečiu griežtai laikėsi pasaulyje priimtų reikalavimų ir standartų.
Pavyzdžiui, daugiabučiuose, kurių aukštis viršijo 28 metrus, turėjo būti įrengiamos neuždūminamos laiptinės.
Tai buvo būtina užtikrinant gyventojų saugumą gaisro atveju, kad šie galėtų greitai palikti degantį pastatą. Dar vienas privalomas elementas buvo papildomas avarinis apšvietimas.
Pasirodo, tais laikais ugniagesiai buvo aprūpinti dvidešimt aštuonių metrų ilgio kopėčiomis. Šis faktas buvo netiesioginė priežastis, kodėl daugiabučiai statyti būtent devynių aukštų.
Dar vienas iš reikalavimų buvo ventiliacijos ir dūmų šalinimo sistemų prieinamumas. Projektuojant ir statant daugiabučius dėl to dažnai kildavo nemažai sunkumų.
Valdžia stengėsi kuo taupiau naudoti lėšas. O štai masinė gyvenamųjų pastatų statyba reikalavo didelių finansinių išlaidų. Siekdama išspręsti šią problemą, valdžia bandė ieškoti alternatyvių, taigi, ir pigesnių sprendimų.
Prieš pradėdami penkių aukštų pastatų statybą, architektai domėjosi kitų šalių patirtimi. Tuo metu rekordiškai greitai pastatyti stambiaplokščiai namai buvo populiarūs ir užsienyje.
Įdomu tai, jog sovietų inžinieriai apskaičiavo, esą devynių aukštų pastato statyba pigesnė nei penkių.
O štai statyti dar aukštesnius namus jiems neatrodė tikslinga. Per daug lėšų būtų kainavusi dūmų šalinimo sistema ir krovininio tipo liftai.
Rasti tinkamą vietą penkiolikos aukštų daugiabučiams taip pat nebuvo paprasta – viskas priklausė nuo grunto savybių.
Dar vienas momentas – būsto penkiolikaaukštyje kaina. Ji netenkino paprastų piliečių. Dėl pragyvenimo lygio dauguma žmonių ieškojo pigesnių variantų. Tokie buvo devynių aukštų namai, kurie visiškai patenkino SSRS piliečių poreikius.
Beje, laikui bėgant pradėtos gaminti geresnės gaisrinės mašinos. Jose gaisrinių kopėčių ilgis siekė 40 metrų. Taigi, neliko poreikio statyti būtent devynių aukštų pastatus. Pamažu gatvėse ėmė atsirasti ir aukštesnių daugiabučių.
