Kurią – gali išsirinkti, pasitelkdamas vaizduotę. Jokių įtakų… Šią nuorodą surentė ir berželiais paženklino keletas minėtų kaimų vienkiemiuose išsibarsčiusių gaspadorių.
Mes kylame aukštyn, į sodybą „Kalnai“, kurią puoselėja Jūratė ir Adas Čibirai. Adą, matyt, pažįstate daugelis. Jis – regione dirbantis aplinkosaugininkas, o jo moteris – muzikos mokyklos akordeonistų mokytoja. Tačiau šiandien jie – paprasti žmonės, mums visiems atvėrę savo namų duris.
18 ha teritorijoje gali rasti visko: nuo akmeninio rūsio iki vynuogyno, nuo traktorių iki motociklų, dar danielių pulkelį, prisijaukinusių avį, ar krašto istoriją pasakojančių įrašų senajame sodybos name- muziejuje.
Senojo namo prieigose Adas sudėliojęs pradėtą rinkti formų, skirtų kepiniams, kolekciją. Grybukai, uogutės, riešutai ir net avinėlis. Vyras rimtai juokauja, jog ketinantis iki galo įgyvendinti žmonos svajonę. Apie šią ypatingą svajonę pakalbėsime vėliau, o dabar keliaukime toliau į senojo namo gilumą.
Kai prieš keletą metų Čibirai įsigijo šią sodybą, joje stovėjo jau „pagyvenęs“ namukas, pirtelė ir kiti statiniai. Šį namuką šeima pirmiausia ir pasiremontavo taip, kad galėtų kur prisiglausti, o vėliau daiktelis prie daiktelio ir paaiškėjo, jog ši pirkia tapo kelių Ignalinos krašto kartų sergėtoja.
Prie Ado kirvių kolekcijos sugulę daugybė įvairių senovinių darbo įrankių ir buities daiktų. Kiekvienas daiktas – su sava istorija, skleidžiantis šilumą ir vis kitokią energiją.
Pakalnėje kyšo milžiniško kluono stogas. Ten dabar Ado dirbtuvės. Vyro silpnybė – įvairios technikos remontas. Sodyboje gausu senų traktorių, motociklų, kurių atgaivinimas, remontas ir prikėlimas naujam gyvenimui vyrą tiesiog veža.
Traktoriais Adas dirba žemę, o motociklai tarnauja, judant iš vieno taško į kitą. Žmona Jūratė taip pat turi savo motociklą, kuriuo šiltuoju metų laiku mėgsta prasilėkti į darbą.
O žiemą Čibirai susigalvoję dar vieną pramogą. Susibūrę su draugų kompanija, jie rengia įspūdingas pramogas – pasivažinėjimą šeimoms su sniego motociklais. Pačių parengtis ir sugalvotos trasos palieka neišdildomų įspūdžių. Jei kam smalsu, kas ten iš tikrųjų vyksta, gali užmesti akį į paskyrą socialiniame tinkle.
Jūratė ir Adas dar turi ir 5 arų dydžio vynuogyną, kuriame augina mūsų kraštams tinkamas kelių rūšių vynuoges, o paskui iš jų gamina sultis ir vyno savo reikmėms. Būtent dėl vyno pamiškėje Adas surentė akmeninį rūsį, o jame – specialias lentynas šiam išskirtiniam gėrimui, kurios užrakinamos senoviniu užraktu. Vyras juokauja, kad vynas rakinamas nuo moterų… ir tuoj pat parodo, po kuriuo akmeniu slepia raktą.
Šios šeimos viena iš darnos paslapčių – lengvumas ir paprastumas, paspalvinti humoru.
Čibirai rūpinasi ne tik savimi. Adas – ir aplinkosaugininkas, ir medžiotojas, tad žino tokių gudrybių, kurios ne vienam žmogui buityje – tikras išsigelbėjimas.
Namai – pelėms. Atokiau nuo namo reikia pastatyti pašiurę-palapinę, apdėti ją šienu ir šiaudais, kad nebūtų perpučiama, o į vidų pridėti maisto: daržovių, ir nuolat papildyti grūdų derlių. Visi graužikai be didelio vargo persikraustys ten ir smagiai žiemos, netrukdydami jums ir nesikėsindami į jūsų namų ramybę bei aruodus.
Vaikštinėti po senove alsuojančią sodybą tikra palaima, bet tai, ką radome Čibirų namuose – tiesiog užbūrė. Vos pravėrus šeimos rankomis kurtų jaukių namų duris, pasklido nuostabus kvapas, išduodantis čia esant ne šiaip namus. Su šeimininkais gyvena nekreipiantis dėmesio į užklydėlius katinėlis. O jam kompaniją palaiko itin smalsus ir svetingas medžioklinis šuo.
Susėdę ramioje aplinkoje sužinojome ir šeimos paslapčių, tarkim tai, kad Jūratė Adą „pasiėmė“ sausainukais.
Kažkada savivaldybėje veikė kavinukė, o joje ir mėgo lankytis mūsų pašnekovai. Sykį Jūratė nusipirko gardžių sausainukų ir kaip tik tuo metu užėjo žavus vyrukas, kuris ir užkalbino merginą. Ši nusprendė akimirksniu sužaisti ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlė paskanauti esą jos pačios keptų sausainukų. Vyrukas liko sužavėtas ir mergina, ir, žinoma, sausainukais.
Kitą dieną užsukęs vėl į tą pačią kavinukę gavo paragauti tokių pačių sausainukų, tik šįkart juos pardavusi barmenė patikino, jog sausainukai gamykliniai. Suprato Adas Jūratės moną, bet nieko padaryti nebepajėgė – merginos kerai apžavėjo galutinai. Pasmalsavome, ar ilgai teko už tą nekaltą melą Jūratei kentėti, o ji tik nusijuokė: „Tai štai, jau trisdešimt metų kenčiu“.
O tie nelemti sausainukai turi ir dar vieną paslaptį. Dar vaikystėje Jūratė su mama darbuodavosi virtuvėje. Jos mama buvo žinoma Ceikinių krašto gaspadinė, ruošusi patiekalus vestuvėms, jubiliejams ir kitoms iškilmėms. Taip nuo mažens Jūratė sukosi prie kepinių, kas, matyt, paliko ryškų pėdsaką, nes šiandien Jūratės kepiniai priverčia aiktelėti net ir gurmanus.
Pasakojimo pradžioje užsiminiau apie Jūratės svajonę. O dabar išduosiu paslaptį, kad iš dalies ši svajonė jau įgyvendinta. Adas žmonai savo rankomis pastatė virtuvę-kepyklėlę ir kaip ir viskas šioje sodyboje, pavadino kepyklėlę „Kalnai“.
Padedant darbininkams ir draugams, Adas pirmiausia surentė namą šeimai, pagyveno, o tada sujaudintas žmonos prašymų, vieną vasarą visas atostogas paskyrė priestato statybai. Pats iš rąstų surentė trisienį, su giminaičiu pasigamino baldus ir išpildė žmonos svajonę.
Dabar čia Jūratė kepa gardžiausią duonutę, saldžius skanėstus ir ypatingus tortus. Kodėl ypatingus? Todėl, kad nenaudoja jokių skonių ir kvapų priedų. Skonis ir kvapai išgaunami iš maisto produktų, žolelių, uogų ir kitų vaisių. Iš tikrųjų viskas tirpsta burnoje.
Apskritai viskas šiuose namuose kažkaip paprasta ir tikra, žemiška ir jauku. Taip, kaip įprasta mums, lietuviams, dar nespėjusiems sueuropėti ir prarasti savo tapatybės, o svarbiausia – vertinami dalykai, kurie iš tikrųjų turi ilgaamžę vertę.
Jeigu jums pasiseks ir jūs kada nors klajosite Bėčionių kalnuose, būtinai aplankykite sodybą Kalnai. Jums tikrai leis pasigrožėti natūralia gamta, Ado vienadieniu darželiu, pasimėgauti Jūratės kepiniais ir be jokios abejonės įkvėps gyvenimo džiaugsmo.
Jeigu Jums patiko Jūratė ir Adas, galite juos aplankyti virtualiai, užsukę į „Youtube“ ir susiradę Ignalinos TV laidą „Savaitė“.
