Projekto autorius ir užsakovas, architektas Martynas Valevičius daugumą būsimosios kaimynės priekaištų vadina nepagrįstais, tačiau nesistebi – retos statybos suartina kaimynus. Visgi šio namo gyventojai netrukus galės lengviau atsikvėpti – teliko nutinkuoti namo fasadus, ir darbai bus baigti. O darbų metu kilusius nuostolius kaimynams statytojai tikino atlyginsią – toks susitarimas galioja nuo pat projekto starto.
Mano, kad darbai prasilenkia su projektu
Moteris skundėsi, jog pagal projektą buvo numatyta įrengti tik mansardą, tačiau mansarda virto papildomu aukštu su mansarda. Namas senas, dalyje pastato nėra pamatų, nuo per didelio svorio suskilinėjo namo sienos.
Vilnietės teigimu, praėjusių metų spalį, pradėjus rekonstrukcijos darbus, jos butą, esantį trečiajame pastato aukšte, užliejo vanduo. Dar blogiau – dėl nuolatinės drėgmės atsirado pelėsis, supuvo medinės konstrukcijos – mat stogas nebuvo tinkamai hidroizoliuotas, tik uždengtas paprasta plėvele.
Šįmet kovą būsimų butų savininkai uždengė stogą, tačiau jų pastatyta terasa liko atitengta ir iki dabar nėra tinkamai hidroizoliuota – vanduo laša ant galvos, nuo susidariusios drėgmės apgadinta elektros instaliacija.
„Kaip manote, ar įmanoma surasti teisybę – ar visa tai, kas vyksta, yra teisėta ir ar rekonstruojamame sename pastate gali ir toliau gyventi pastato gyventojai, kai namuose bėga vanduo, visur pelėsis, nėra elektros?“ – klausė moteris.
Trejų metų vargus vainikuos pabaigtuvės
Šio namo rekonstrukcijos projektas visuomenei pristatytas 2017 metais. Kaip rašoma tuomet paviešintuose projektiniuose pasiūlymuose, neįrengtos pastogės paskirtis bus keičiama į gyvenamąją, suformuojant 2 butus. Projektiniuose pasiūlymuose teigiama, jog po rekonstrukcijos darbų pastatas derės su jį supančia aplinka, bus atkurtas pastato tipologinis charakteris, architektūros stilius, kompozicija.
Projekto užsakovas, architektas M.Valevičius, pats parengęs rekonstrukcijos projektą, apgailestavo, jog būsimoji kaimynė skundus išsiuntė visur, kur tik įmanoma, tačiau į jį nesikreipė.
Kaip paaiškino architektas, palėpė išties virs dviem butais: vienas paties architekto, kitas – kaimynų, trečiasis pastogės bendraturtis savo dalį sujungs su žemiau esančiu butu. M. Valevičius ne tik pats parengė projektą, bet ir rūpinasi jo įgyvendinimu.
„Mes esame pasamdę rangovą, darbai apdrausti. Kol kas jie nėra baigti, esminių nukrypimų nuo projekto nėra. Mes su šeima svajojame kuo greičiau įsikelti, todėl konfliktuoti su kaimynais dar nespėjus įkelti kojos į svajonių namus tikrai nesinori. Mūsų rekonstruojamas objektas yra per smulkus, kad jo imtųsi didesnė įmonė, prie jo negali privažiuoti jokia statybinė technika – visi darbai atliekami rankomis. Aš tikrai suprantu, kad statybos šalia nėra malonus procesas, ypač karantino metu, kai tiek daug laiko reikia praleisti namuose“, – komentavo architektas.
Pašnekovas pripažįsta – brokas, kuris perpildė gyventojų kantrybę, išties buvo. „Nors buvo prinktos geriausios medžiagos, jos dėl neaiškių priežasčių nepateisino savo deklaruotų savybių – betonas paprasčiausiai nesukietėjo, todėl nebuvo kaip užbaigti hidroizoliacijos. Rekomendacijos buvo palaukti, sulaukėme lietaus. Ta vieta perdaryta – daugiau vanduo bėgti neturėtų“, – paaiškino architektas.
Su žemesniųjų aukštų gyventojais jis teigė sutaręs, kad tai, ką apgadins, suremontuos, teigia nesyk kvietęs apdailininkus, bet savininkams vis kažkas netinka, jų norai keičiasi.
„Didžioji dalis kaimynų buto yra ne po mano turtu, aš vienas priimti sprendimo kaip remontuoti, negaliu. Karantinas dar labiau apsunkina susitarimus, o dar prisidėjo jau minėtas lietus. Tikrai apmaudu, kad šitaip įvyko. Greta yra butas su ką tik atliktu remontu, tačiau tiems kaimynams jokių problemų nekyla. Man ši situacija siaubingai nemaloni, aš skambinau kaimynams, mėginau tartis, bet jie atsisako“, – apgailestavo pašnekovas.
Įvertino kiekvieną detalę
Visa kita informacija, anot architekto, yra tik siekis dramatizuoti padėtį. Pirmiausia – kad dėl per didelių apkrovų suskilinėjo namo sienos. Kai kurie plyšiai buvo užfiksuoti dar prieš keliasdešimt metų, jie išmatuoti, konstatuota, kad nedidėja, atestuoti specialistai juos apžiūrėjo, jie dokumentuoti, naujų skilimų sienose neatsirado.
Sprendžiant iš matytų nuotraukų, architekto žodžiais, suskilinėjusi ne namo siena, o vidinė jos apdaila. Skilimų galėjo atsirasti dėl daugybės priežasčių, iš kurių labiausiai tikėtina yra laikas, kita vertus, situacija lengvai pataisoma atlikus remonto darbus. Projektuojamos apkrovos suskaičiuotos su rezervu, viskas remiasi tik išorinėse sienose. Jei sienos būtų įskilusios, matytųsi ir iš išorės. Įrengta nauja perdanga prie senosios net nesiliečia.
„Namo stogas prieš rekonstrukciją jau daugelį metų buvo avarinis, pro jį bėgo lietus. Ar yra elektra nesunku patikrinti, pas gretimus kaimynus, kuriuos aprūpima tas pats kabelis, elektra yra, žinau, kad gedimas buvo, bet su mūsų statybomis nesusijęs. Mes turime atskirą įvadą“, – aiškino pašnekovas.
Jis patvirtina ir tai, jog projektas patvirtintas teisėtai. Projektavimo procesas truko ilgiau nei dvejus metus, atlikti visi įmanomi tyrimai, tarp jų – ir konstrukcijų. Parengta daugiau nei 20 variantų, tartasi su kolegomis, svarstyta su visuomene.
„Projektuodamas labai stengiausi įvertinti savo sprendimus, ypač aukštį iš visų apžvalgos taškų – ar jie neužgoš panoraminių vaizdų, išklotinių, kaip jie atrodys gatvių perspektyvose, ar bus pakankamas apšvietimas kaimynams. Ar projektuojami sprendimai derės šioje vietoje, ar parinktos apdailos medžiagas tiks. Padariau viską, ką galėjau, o statybų sukeltas problemas mes pasiruošę kompensuoti – reziumavo būsimasis naujakurys.
Beje, šis namas nėra įtrauktas į kultūros paveldo registrą.
Namo istorija intriguoja
XIX a. pabaiga – XX a. pradžia Vilniaus istorijoje išsiskyrė itin sparčia urbanistine plėtra, kuri neaplenkė ir artimiausio priemiesčio – Užupio. Šioje vietovėje kūrėsi smulkieji pirkliai, prekybininkai ir amatininkai, nusigyvenę dvarininkai, žydai prekiautojai, žemesnieji valdininkai. Jie nebuvo pajėgūs statyti didelių nuomojamų namų ar komercinių pastatų, kokie tuomet kilo Vilniaus centre ar Naujamiestyje.
Nuomojami butai buvo nedideli, sanitarinės sąlygos prastos, didžioji dalis pastatų neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Paupio gatvė laikyta oficialia seniausios moterų profesijos vieta Vilniuje. Beveik kiekviename name nors vienas ar keli kambariai buvo nuomojami būtent šiam verslui.
Paupio g. 7 pastatas XIX a. pab.–XX a. pradžioje buvo oficialus viešnamis.
Namas sulaukė nemažai pertvarkymų. 1899 m. sklypo gale, ant upės kranto, buvo išmūrytas naujas dviejų aukštų gyvenamas priestatas. Įdomi detalė – jo pirmajame aukšte buvo suplanuoti pravažiavimo vartai į Vilnelės pakrantę ir laiptinė į antrą aukštą. Antrajame aukšte – viena patalpa su laiptine.
Naujasis priestatas buvo pastatytas ne pagal projektą, jo pietinė siena „pastumta“ arčiau upės, o antrojo aukšto patalpos padidintos, ir toks užstatymo planas išliko iki šiol.
Po 1899 m. statybų visi seni ir nauji korpusai buvo sujungti į vieną dviaukštį statinį.
1940 m. duomenimis, name buvo 20 skirtingo ploto nuomojamų butų. Tuometę savininkę miesto magistratas nuolat ragino tvarkyti apleistą namą: nutinkuoti Paupio gatvės fasadą (jis liko nenutinkuotas iki šiol), nudažyti ir remontuoti laiptines, likviduoti bromoje angą į rūsį, panaikinti medinius šiukšlynus ir pan.
1940 m. gruodį namai buvo nacionalizuoti. Name įrengti komunaliniai butai. Pritaikant patalpas naujiems poreikiams 1947 m. namuose buvo atliktas kapitalinis remontas. 1947–1948 m., patalpas pritaikant komunaliniams butams, buvo atlikta ir patalpų rekonstrukcija: perplanuotos patalpos, įrengtos naujos laiptinės, panaikinta galerija ir atvira pirmo aukšto erdvė pietiniame flygelyje.
Pastaraisiais dešimtmečiais Užupyje, daugumoje namų, vykdant tvarkybos ar statybos darbus, butai rekonstruojami, o pastogės virš jų pritaikomos gyvenimui.
