Naujienų portalas lrytas.lt neseniai kvietė skaitytojus dalyvauti konkurse „Mano sodyba“.
Atsiųstos nuotraukos atskleidė mūsų krašto gyventojų darbštumą, kūrybingumą ir patirtį. Už labiausiai išpuoselėtas sodybas balsavo per 14 tūkstančių skaitytojų. Daugiausia jų balsų surinko Jurgitos prižiūrimos valdos.
„Kai draugai sužinojo, kad pradedu studijuoti, ėmė juoktis ir klausti, ar nebijau, kad kieme teks viską suarti ir vėl iš naujo sodinti.
Bet aš nebijau – jau ne vieną kartą taip dariau, mat kai iš Vilniuje esančio dviejų kambarių buto persikraustėme čia, į pamiškę, aplinką ėmiau želdinti tik taip, kaip man patinka. Ir tai, žinoma, neatitiko jokių kraštovaizdžio kūrimo taisyklių“, – pasakojo moteris.
Keturi suaugę jos vaikai gyvena sostinėje, o du – kartu su tėvais, tačiau jiems rūpi tik smėlio dėžė. Sutuoktiniui Giedriui Mocevičiui (47 m.) tenka uždirbti šeimos pragyvenimui, tad kieme sukasi viena Jurgita.
Dėl to ji nebamba, priešingai – mėgaujasi atrasta nauja veikla. Pastarosios aštuonios jos vasaros prabėgo vienoje rankoje laikant kastuvą, kitoje – kibirą žemių ar kokį nors augalą.
Jurgita neslėpė, kad per tuos metus puoselėdama savo namų aplinką darė klaidą po klaidos, tačiau kaskart iš jų mokėsi. Būdavo, kad tuos pačius augalus po penkis ir daugiau kartų persodindavo – vis tikrindama, kuri vieta kuriam labiausiai tinka.
Žinoma, viskas būtų buvę kur kas paprasčiau, jeigu kas nors būtų atvažiavęs, padėliojęs ir pataręs, ką kur deramai sodinti, bet moteriai atrodė, kad niekas geriau už ją negali žinoti, kur kokius žiedus ji nori matyti.
„Pavyzdžiui, kavą noriu gerti būtent čia, ant šio suolelio, – mostelėjo ji į pavėsinę. – Mat nuo 11 iki 12 valandos čia – pavėsis. Pietauti su šeima mėgstame verandoje, vakaroti – dar kitur, suaugę vaikai taip pat mūsų kieme turi savo mėgstamas erdves.“
Kiekvienas kvadratinis trisdešimties arų sklypo metras jų kieme įdarbintas, o augalai – neatsitiktiniai. Vienas medelis dovanotas dukters gimimo proga, kitas – sūnaus krikštynoms, žydintis drugelių krūmas – vestuvių metinėms.
Daugybę sodinukų šeima atsivežė iš kelionių, dar daugiau dovanojo draugai. Jie visi žino, kad šeimos šventėms yra vienintelė dovana – augalas.
Kiek kieme yra jų veislių, Jurgita seniai nebeskaičiuoja, nors turi planą prie kiekvieno augalo – kaip botanikos sode – įkasti lentelę su užrašu, kada, kokia proga jis atkeliavo į jų ūkį. Jurgita prisipažino, kad tik pernai iš esmės pradėjo keisti ir savo gėlynų plotus.
„Juk anksčiau buvo madinga apželdinti kiemus kaip kapines, – juokėsi lietuvių kalbos mokytoja. – Daug akmenukų, raudonas mulčias buvo neapsakomai gražu, dideli atstumai tarp augalų. Kaip ir dauguma, šį etapą jau perėjau. Viską išroviau ir dabar renkuosi tik daugiametes gėles.“
Moteris sakė, kad tokia natūralistinė ekologinė žemdirbystė, kai į žemę visko daug prikišta, yra ne olandiška, o kaimietiška. Ir ji labai palengvina augalų entuziastų gyvenimą – reikia mažiau ravėti, daugiau mulčiuoti.
Mulčias – apskritai jos išsigelbėjimas. Mat šeimos sklypas ribojasi su pušynu, tad jie gyvena, galima sakyti, smėlyje, dar tokiame rūgščiame, su spygliais. Tad ant jo tenka pilti žemes, bet du geri lietūs, ir smėlis – vėl viršuje.
Iš pradžių Jurgita pirko tuos augalus, kuriuos norėjo matyti pro savo namų langus, o ne tuos, kuriems tinka toks gruntas.
Po poros metų bandymų suprato: kad ir kaip norisi vieno ar kito puošnaus krūmo, dėl jo tektų ilgai kovoti, kad prigytų. Tad geriau rinktis tą, kuriam nereikės tiek priežiūros.
O gal turi kokį augalą lepūnėlį, kurį užsispyrė užsiauginti, kad ir kaip jis priešintųsi gamtos sąlygoms?
Buvo tokių ne vienas, bet jie vis vien nunykdavo, tačiau ne todėl, kad reikėjo išskirtinės priežiūros, o todėl, jog nesuvokdama, kada juos galima sodinti, o kada persodinti, tai Jurgita darė kada panorėjusi.
Tarkime, rytą Jurgitai gera nuotaika – eina ir persodina ten, kur jai tiesiog gražu. O kad tam augaliukui ne laikas, ne vieta – supratimo tada nebuvo.
„Turbūt pusę augalų taip išgalabijau – dėl nežinojimo“, – prisipažino buvusi vilnietė.
Augalai – labai įdomios studijos, jie skirtingi, jiems auginti nėra griežtų taisyklių.
Turi juos nuolat stebėti ir įvertinti pats: kas pas tave auga, ką reikia dažniau tręšti, koks kuriam tinka dirvožemis, kokios užuovėjos kam reikia, kiek ir kokios saulės, kokie kiti augalai kaimynystėje.
„Neįsivaizduoju, kaip galima parašyti augalo charakteristiką. Kai manęs draugės klausia patarimo, sakau: imk ir sodink, gal pas tave augs. O jei neaugs – argi tai pasaulio pabaiga?“ – kvatojosi naujienų portalo lrytas.lt skaitytojų išrinktos gražiausios sodybos šeimininkė.
Ji nesiimtų išskirti dėmens, kuris augalui augti pats svarbiausias, – gruntas, vanduo, vieta ar tinkamos trąšos. Vieno patarimo nėra. Įsodink didžialapę hortenziją į jos mėgstamą rūgščią dirvą, bet jei ji augs saulėje, krūmui amen.
Reikia derintis prie kiekvieno augalo. Jei tai pavėsio augalas, gal jam jau ne tiek ir svarbus tas gruntas.
Įdomu, ar kada nors ji bandė skaičiuoti, kiek apytiksliai investuota į 30 arų plotą, kuris iš laukymės virto augalų oaze?
„Gerai, kad vyras negirdi! – gera nuotaika spinduliavo pašnekovė. – Daug! Kai čia atsikraustėme, man atrodė, kad pasistatyti namą yra brangu, įsirengti jį – apskritai kosmosas, o lauke – užsėjai žolę, pasodinai gėlių. Bet sakau atvirai: gražaus kiemo kaina – oi, brolyti, didesnė nei namo.“
Jei namas nėra įrengtas dizainerio ar su kokiais nors auksiniais čiaupais, sutvarkyti jo aplinką kainuoja daug brangiau. O jei dar darytum ne pats su savo klaidomis, bet su kraštovaizdžio specialistas – su kietąja danga, apšvietimu, laistymo sistema, iš medelyno pirktais augalais, tada vienareikšmiškai brangiau, nei visiškai įsirengti namą.
Vyras to net nenutuokia, jis tik pasigėri: „Kaip čia pas mus viskas gražu.“
„To, kad bagažinėmis nesustodama tempiu žemes, augalus, jis nemato. Vienos moterys negali abejingai praeiti pro batelių ar rankinių parduotuves, o aš nepravažiuoju nė pro vieną medelyną. Mano automobilio bagažinėje – tik žemės, kastuvėliai, pirštinės ir botai“, – linksmai pasakojo J.Sėjūnaitė.
Tik štai daržas Jurgitai visai neįdomus. Jai jo net nereikia. Neprilipo. Nutarė naikinti – jo vietoje daugins gėles. Gal vaiskrūmių daugiau pasodins.
Sodas – kas kita, tačiau moteriai svarbu ne tai, kad vaisių būtų, o kad vaismedžiai gražiai atrodytų.
„Laukas, kiemas, kaip ir namų interjeras, turi būti su mintimi, įdomus – su takeliais, pavėsiu, suoleliu.
Kad vaikščiotum ir jaustum malonumą kaskart atradęs ką nors nauja, nors viską jau išvaikščiojęs skersai išilgai. Iš kiekvieno kampo tavo aplinka turi stebinti – tada nenuobodu gyventi“, – svarstė ji.
Kai vyras sykį pasiteiravo, ką darysianti, kai viską pabaigsianti, viską susodinsianti, Jurgita net nesuprato, apie ką jis kalba: kaip tai ką darys? Perdarinės.
Gal gyvenantiems 6 arų sklype pakanka apželdinti sklypą kartą visam laikui, bet kai vietos penkis kartus daugiau, veiklos visam gyvenimui užteks.
„Juk mes augame, keičiasi mūsų poreikiai, galimybės ir augalų mados. Man smagu, kad galiu savo kieme įgyvendinti tai, kas tuo metu man teikia džiaugsmo. Dabar nenoriu daržo – naikinsiu jį, o juk kai tik atsikėlėme gyventi, puoliau net bulves sodinti. Atrodė, taip reikia – kaime visi bulves augina.
Bet po metų supratau, kad nenoriu bulvių ir burokų, noriu gėlių! Kažkurį rytą gerdama kavą sugalvojau, kad noriu pro langą matyti rožes, kad jų alėja kvepėtų, tad prieš metus įveisiau ir rožyną.
Gal ateis laikas, kai nusibos ir gėlės, sveikata pablogės – tada visur žolę užsėsiu. Aš neprojektuoju ateities.
Bus pokyčių – gerai, taip tik dar smagiau“, – džiaugėsi mokytoja, beveik prieš dešimtmetį atradusi veiklą, kuri džiugina ne vien ją, bet ir visus šeimos narius.
Kai į svečius užsukę bičiuliai, apėję šeimos valdas ir išgirdę, kad ponia čia tvarkosi viena, su kone neslepiama užuojauta žvelgia į ją, Jurgita atšauna: „Kai žvejys, tarkime, šaltą žiemą vos saulei patekėjus eina žvejoti ir gaudo tą vieną žuvelę, bet jos nepagauna, dauguma sako: kvailys, nueitų į prekybos centrą. Bet juk mes ne apie tai...“
