Sovietmečiu pastatytame daugiabutyje su nuo tų laikų nepakeistu interjeru butą turinti kaunietė Violeta Bagdonienė nė neįsivaizdavo, kad jis gali būti kam nors įdomus ir net labai geidžiamas.
Nors vieniems tokie interjerai kelia šypseną, kitiems jie yra tarsi lobis.
Tokio lobio ieškojo Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) darbuotojai, nes naujo spektaklio „Peras Giuntas“ lankstinukams norėjo nufotografuoti aktorius sovietmečio stiliaus daugiabučio namo buto aplinkoje.
Paaiškėjo, kad sovietmečio palikimas sparčiai nyksta, – rasti tokį butą prilygo detektyvinės istorijos narpliojimui.
Herojų įkurdino daugiabutyje
NKDT direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė pasakojo, kad spektaklį pagal XIX amžiaus dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Peras Giuntas“ statantis vengrų režisierius Csaba Polgaras pasirinko savitą šios dramos interpretaciją.
Jam norėjosi sujungti Vengrijos ir Lietuvos patirtį – abi šalys išsivadavo iš sovietinio režimo ir jų piliečiams atsivėrė neribotų galimybių laukas, kartu palikdamas tradicijas, santvarkos prisiminimus.
Peras Giuntas su savo motina gyvena XX amžiaus 8–9 dešimtmečių Kauno miegamojo rajono daugiabučio septintajame aukšte ir svajoja apie neeilinius žygius.
Artėjant spektaklio premjerai, kūrybinė jo komanda sumanė aktorius nufotografuoti autentiškose tokio buto erdvėse. A.Burovienė sakė iš pradžių maniusi, jog rasti tokį butą nebus labai suku, bet realybė pasirodė visai kitokia.
Tikėjosi lengvų paieškų
Kaunas garsėja tarpukario art deco stiliaus architektūra ir interjerais. Jie vėl prikeliami ir atkuriami. Sovietmetis nėra tokie tolimi laikai, todėl teatro atstovė tikėjosi, kad šio laikotarpio pavyzdžių pavyks rasti nesunkiai.
Iš pradžių A.Burovienė pagalbos kreipėsi į pažįstamus ir draugus. Taip pat ir į Kauno filmų biurą, kuris renka duomenų bazę apie įvairiems filmavimams tinkamas vietas Kaune ir Kauno regione.
Pagalbos prašė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos, nes nemažai jos narių yra su architektūra ir jos istorija susiję kauniečiai, apie paieškas taip pat paskelbė savo socialinio tinklo paskyroje.
„Paaiškėjo, kad tokių butų yra neįtikėtinai mažai. Visi, kieno pagalbos prašėme, patarė ieškoti skelbimų apie parduodamus arba nuomojamus butus. Prie skelbimų esančiose nuotraukose neblogai matyti, kokie šių butų interjerai“, – pasakojo meno vadybininkė.
Patiko išlikusi virtuvė
Nekilnojamojo turto skelbimų gausybėje pavyko aptikti keturis tinkamus butus.
„Butai buvo dviejuose Kauno gyvenamuosiuose rajonuose – Šilainiuose ir Dainavoje. Keliuose jų buvo išlikusios tik kai kurios detalės – sovietiniai baldai, šviestuvai, bet didesnė dalis interjero jau buvo pakeista“, – pasakojo A.Burovienė.
Du kiti skelbimai suteikė daugiau vilčių. Vienas butas buvo Birželio 23-iosios gatvėje. Nuotraukose buvo matyti, kad svetainėje stovi sovietinis baldų komplektas, kabo tų laikų šviestuvas raitytais gaubtais, langus dengia senos, bet gerai išlaikytos užuolaidos.
Virtuvėje buvo ne tik sena sovietinė buitinė technika, baldai, šviestuvas, bet ir gėlėti tapetai bei sienų plytelės su naiviais gėles vaizduojančiais lipdukais. Ant spintelės net stovėjo skardinės raudonos-baltos dėžutės, į kurias būdavo beriamos kruopos ir kiti birieji produktai.
Dar viename skelbime nufotografuotas kiek vėlyvesnio laikotarpio sovietinis butas Partizanų gatvėje. Teatralams ypač patiko virtuvė – raudonos blizgančios spintelių durys, prie jų priderintas tokios pat spalvos šviestuvas, išlikęs stačiakampis virtuvės stalas su taburetėmis ir kilimas, ant kurio pavaizduota katino galva.
„Šis interjeras mums patiko labiausiai. Bet vis dėlto visuose butuose kai kurios detalės jau buvo pakeistos ir ne visai atspindėjo tai, ko ieškojome“, – pasakojo A.Burovienė.
Interjeras kėlė šypseną
Paieškoms tęsiantis bičiuliai A.Burovienei atsiuntė nuorodą iš vieno interneto puslapio. Jame taip pat buvo nufotografuotas butas, kurio interjeras kurtas sovietiniais metais.
„Draugai, pamatę šio interjero nuotraukas, šypsojosi ir stebėjosi, jiems buvo keista ir įdomu, kad dar yra išlikę tokio interjero pavyzdžių, todėl jomis ir pasidalijo.
Nutiko netikėtas dalykas: šio buto savininkė netrukus pati su mumis susisiekė, nes sužinojo, ko ieškome“, – pasakojo A.Burovienė.
Toks sutapimas buvo lemtingas. Būstas nuvykus apžiūrėti tiko idealiai. Aktoriai pozavo ir miegamajame, ir virtuvėje, ir laiptinėje. Tiko ir namo eksterjeras, nes jis taip pat iki šiol nepasikeitęs.
Nieko nekeitė net 30 metų
Butas, kuriame vyko aktorių fotosesija, priklauso kaunietei V.Bagdonienei. Jis yra Vilijampolėje, Kulvos gatvėje, 1970 metais statytame penkiaaukščiame daugiabutyje.
V.Bagdonienė pasakojo, kad namas buvo pastatytas tuomečio kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimo „Granitas“ darbininkams. Vieną iš 45 butų gavo jos senelis, įmonėje dirbęs mechaniku.
„Mes su tėvais tame bute apsigyvenome, kai pradėjau lankyti 7-ąją klasę.
Atsimenu, kad tada sunku būdavo gauti baldų, bet pagaliau darbovietėje seneliui davė talonus baldams ir jis įsigijo Vokietijos demokratinėje Respublikoje, tuomet dar atskirtoje nuo Vakarų Vokietijos, pagamintus svetainės baldus. Tai buvo didelis džiaugsmas visai šeimai“, – pasakojo kaunietė.
Pastarąjį kartą remontas bute buvo darytas 1984 metais. Pagal tuometę madą kambarių sienos buvo dažomos naudojant trafaretus, kad primintų sienų apmušalus. Kad būtų prašmatniau, lubos puoštos gipso lipdiniais. Tokiu stiliumi buvo įrengta ir rožine spalva nudažyta svetainė.
Tokie pat trafaretai buvo naudojami ir rudai dažant miegamojo sienas. Visa tai taip ir liko nepakeista.
Virtuvė irgi alsuoja to meto mada. Joje išliko sovietinės taburetės, virtuvės stalas, kiti baldai ir technika.
„Ant sienos kabantys įrankiai – samčiai, kiaurasamčiai taip pat autentiški, iš sovietmečio laikų. Dar turiu ir raudonus puodus, bet fotosesijai jų neprireikė“, – sakė V.Bagdonienė.
Sovietmetis žavi ir japonus
Moteris pasakojo, kad kai butą paveldėjo, su savo šeima jau gyveno kitoje vietoje.
„Turiu dukrą, kuri gyvena užsienyje. Kai grįš, butą galės suremontuoti taip, kaip jai norėsis. Todėl jame taip nieko ir nekeičiau. Kai sužinojau, kad tokio interjero ieško teatro žmonės, pagalvojau, kodėl gi ne. Juk jis stovėjo tuščias“, – pasakojo kaunietė.
Moteris sakė jau sulaukusi ir kito pasiūlymo. „Kaunas – Europos sostinė 2022“ komanda jos paprašė kitais metais butą kuriam laikui išnuomoti.
„Jie rengia svetingumo programą. Kaune kitais metais lankysis daug svečių iš užsienio. Kai kurie nori apsistoti ne moderniuose viešbučiuose ar butuose, bet neįprasto interjero apsuptyje. Japonams labai patiktų gyventi sovietmečio stiliaus būste“, – pasakojo moteris.
Ar kitais metais jos bute įsikurs tokie svečiai, moteris dar svarsto.
„Tai, kad sovietmetis domina jaunus žmones, nustebino. Bet matant, kad jiems įdomu, kaip gyvenome tuo metu, džiaugiuosi, kad savo buto nesuremontavau ir jis dabar naudingas kitiems žmonėms“, – sakė V.Bagdonienė.
Nori pasijusti lyg kine
Aktorius fotografavęs Donatas Stankevičius pasakojo, kad ir pats domisi tokio stiliaus architektūra bei interjerais.
„Kuriu fotografijų ciklą, kuris vadinsis „Neoromantika“. Iš pradžių fotografavau sovietmečiu pastatytų ir iki šiol nepakitusių namų fasadus, balkonus, kiemus, jų apželdinimą“, – pasakojo D.Stankevičius.
Vėliau fotografas pabandė įsiprašyti ir į kauniečių butus, kuriuose vis dar yra sovietmečio laikų ženklų – baldų, kitų interjero detalių.
„Rasti visiškai autentiškų tokio stiliaus interjerų sunku. Dažniausiai žmonės yra pasidarę bent kai kurių kambarių remontą. Pirmiausia remontuoja virtuves, nes sovietmečiu jos ir jų baldai būdavo nepatogūs, per siauri, per maži.
Dažniausiai tokie butai išlieka, kai yra nuomojami arba kai paveldėtojai nenori investuoti į remontą ir juos ketina parduoti“, – pasakojo fotografas.
D.Stankevičius sakė, kad pasaulyje jau kuris laikas vyrauja mada ieškoti praėjusių laikų palikimo. Vieni jų yra ir sovietmetis.
„Pas mus ši mada dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Bet jauniems žmonėms maga pamatyti, kaip tuo metu gyveno žmonės, kokia buvo jų buitis. Jie patys nori pajusti, kokios buvo tokio gyvenimo sąlygos. Jos nelabai patogios ir ilgesnį laiką jose būti nesinorėtų, bet atsidurti tarsi kino filmo filmavimo aikštelėje ir joje kurį laiką pabūti įdomu“, – kalbėjo fotografas.
Daugelis sovietinių butų jau atnaujinti, o mada domėtis tuo laikotarpiu ateina tik dabar.
„Nors ir pavėluotai, bet dar įmanoma užfiksuoti to meto atspindžių, sukurti tam tikrą tų laikų vaizdų kolekciją. Juk tokie vaizdai realybėje ilgainiui išnyks, bet bus vis įdomesni“, – sakė D.Stankevičius.
Ieškančių nestinga
Aurelijus Silkinis
Kauno filmų biuro vadovas
„Amerikiečių kompanijos HBO sukurtas ir 2019 metais parodytas mini serialas „Černobylis“ atpasakojo 1986 metų balandžio 26-osios naktį Černobylio atominėje elektrinėje nutikusią avariją, kuri turėjo tragiškų padarinių Ukrainai ir Rytų Europai ir atskleidė skaudžius Pripetės miestelio gyventojų likimus.
Dalis scenų filmuota Kaune, čia pavyko rasti sovietmetį priminusių objektų. Maskvos 6-osios ligoninės bei į ją atvežtų Pripetės ugniagesių kančių kadrai nufilmuoti Kęstučio gatvėje 27-ajame pastate buvusiuose KTU 8-uosiuose rūmuose.
Serialo pagrindinio herojaus Valerijaus Legasovo butas nufilmuotas įspūdingame art deco stiliaus Vytauto prospekto 58-ajame name. Buvusioji Radijo gamykla Savanorių prospekte 66 kino kūrėjams atstojo KGB kalėjimo belanges ir Baltarusijos atominių tyrimų instituto kabinetus.
Dabar visi šie objektai pasikeitę. Buvę KTU 8-ieji rūmai atnaujinti, juose įsikūrė įvairios bendrovės. Vytauto prospekto 58-ojo namo buto savininkai jį suremontavo ir jam grąžino art deco stilių. Buvusioje Radijo gamykloje taip pat vyksta permainos ir statybų darbai.
Kūrėjų, ieškančių sovietmečio laikų palikimo, nestinga. Sudėtingiausia rasti tą laiką atspindinčių privačių butų interjerų, nes jie sparčiai nyksta, keičiasi.“
Interjerai skirdavosi tik spalvomis
Santa Simonavičiūtė, Monika Kinderytė
Interjero dizainerės
„Sovietmečiu daugiabučių namų butai dažniausiai būdavo nedidelės kvadratūros ir juose vyravo vienodi interjerai, kurie skirdavosi tik spalvomis.
Kambarių sienos dažnai būdavo dažomos jas purškiant dažais, paviršius atrodydavo lyg nutaškytas mažais dažų lašais. Taip atsirasdavo galimybė išgauti kvadratų, rombų ar kitų formų raštus. Jie galėjo būti unikalūs ir tuo pat metu praktiški. Dažniausiai būdavo pasirenkamos žalia, tamsiai raudona, rožinė spalvos.
Luboms taip pat buvo skiriama nemažai dėmesio. Jų dekoras irgi buvo kuriamas purškiant dažais, labai dažnai lubos buvo puošiamos ir gipso ornamentais.
Koridorių sienos būdavo dažomos iki pusės, viršutinė dalis baltai, apatinė – tamsiai raudona, žalia, ruda spalvomis. Toks dažymo būdas būdavo pasirenkamas ne tik dėl estetikos, bet ir dėl to, kad taip būdavo praktiškiau, nes tamsesnė spalva užmaskuodavo nusidėvėjimo žymes.
Kilimai, tapetai buvo prabangos bruožas.
Šiuo metu vis dažniau vėl ant sienų kabinami kilimai tuo metu būdavo itin populiarūs. Kilimas virsdavo meno kūriniu ir tuo pat metu slopindavo kambaryje kylančius garsus. Tai daugiabučių gyventojams buvo labai aktualu, nes butų sienos būdavo plonos.
Baldams buvo naudojamos lakuotos medžio ar jo laminato medžiagos. Baldų butuose būdavo mažiau, tačiau masyvesnių. Šių dienų interjerams žmonės mieliau renkasi daugiau nei kelis kavos staliukus, kuriuos galėtų stumdyti ir naudoti kelioms paskirtims, sovietmečiu žmonės mieliau rinkosi vieną didesnį kavos staliuką ar kitą objektą, kuris atlikdavo tik jam ir toje vietoje paskirtą funkciją.
Ne naujiena, kad mada keliauja ratu. Vis dažniau lietuviai įsileidžia į savo namus jau ne vieną gyvenimą gyvenantį sovietinį baldą ir jam suteikia naują gyvenimą. Tokį pomėgį turinčių žmonių namuose pamatysime tapetus, per pusę nudažytas sienas, gipso lipdiniais papuoštas lubas.“
