Žinoma architektė vestuvių proga pusseserei įteikė netradicinę dovaną – senelių buto perversmą Žirmūnuose

Kad nykus sovietinis tipinis butas gali virsti jaukiais jaunos šeimos namais reikia „tik“ jautrios aplinkai architekto rankos ir šviesios galvos. Tą įrodė architektė, vilniečių kompanijos „DO Architects“ viena įkūrėjų Gilma Teodora Gylytė. Savo puseserei jos vestuvių proga ji padovanojo savo senelių buto interjero projektą.

L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
L.Juso nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Apr 16, 2022, 2:19 PM, atnaujinta Apr 16, 2022, 2:33 PM

„Sovietai gerai žinojo, ką daro – sienų taip lengvai nepastumsi, jos yra užprogramuoti pasirinkimai, ir prie jų, deja, labai greitai priprantama. Suvokus šitą erdvinę galią, ypatingai svarbu suprasti, kokiomis vertybėmis besivadovaujat, erdvė yra sukurta. Nes formalios, skiriančios, kontroliuojančios sovietinės erdvės absoliučiai viskuo prieštarauja prigimtiniam gyvenimo būdui, kuris atitiktų ukrainietišką, lietuvišką, latvišką, estišką, baltarusišką, žmogišką dvasią“, – įsitikiusi architektė.

Štai kelios jos išgraibytos sovietinės architektūros erdvinės strategijos, kaip jomis naudojanti galima kontroliuoti, užspausti žmogų:

kuo mažiau įėjimų. Istoriniuose pastatuose pirmi aukštai buvo skirti prekybai, veikė daug įvairaus dydžio parduotuvių, paslaugų, manufaktūrų. Dauguma įėjimų sovietmečiu buvo užmūryti, vitrinų angos stipriai sumažintos, individualūs verslai sunaikinti. Kuo mažiau įėjimų-tuo daugiau kontrolės;

kuo formalesnė, šaltesnė, „valdiškesnė“ viešoji aplinka pastatuose – itin nejaukus įėjimas ir įėjimo erdvė, kuri programuoja nenorą užsilikti ir šiltai užsišnekėti, nėr kur jaukiai prisėsti, nėra jaukaus apšvietimo, dažnai būdelėje būdavo ir budintis, kuris tokiam norui atsirasti nė per kur neleisdavo, skelbimų lentos už stiklo, kad savo noru skelbimo pats neužsikabintum, evakuacijos raktas – užrakintas su nuoroda „raktas pas budintį“, šalto spektro lubiniai šviestuvai, žalsvos spalvos sienos;

uždari langai – langai su užuolaidom, paskui ir atributai – matinės plėvelės ir vertikalios žaliuzės;

formalios, šaltos, galią demostruojančios bendros erdvės viešose pastatuose – mokyklose, darželiuose, biuruose. Strategija – neleisti žmonėms laisvai bendrauti, spontaniškai susitikti, draugauti, komandiškai dirbti ir mokytis;

koridorinis suplanavimas su aklinomis pertvaromis ir aklinomis durimis, veikia taip pat, kaip gatvė su namais ir be langų. Niekas nežino, kas kur vyksta, nėra tarpusavio jokio ryšio, kuriama žmonių tarpusavio baimė ir nepasitikėjimas vienas kitu;

nykūs miesto elementai – cinkuoti apšvietimo ir troleibusų atramų stulpai (pagalvokite apie Paryžiaus tamsaus smaragdo stulpus arba Stokholmo juodus kaip medžių kamienų siluetus), beveidės pašto dėžutės ir šiukšlių dėžės (pagalvokite apie Londono stilių), jokio jaukaus apšvietimo pėsčiajam, kuris skatintų vaikščioti pėsčiam, matyti ir susitikti kitus žmones;

plačios, nejaukios, neskatinančios būti mieste gatvės-magistralės.

Laisvo užstatymo rajonai yra pats blogiausias blogis, kuris išmokė mus gyventi nebendruomeniškai ir nešeimininkiškai.

Architektė savo feisbuko paskyroje pasidalijo asmenine patirtimi, kaip jai pavyko vieną sovietinį užtaisą nukenksminti ir butą sostinės Žirmūnų rajone paversti laisvam žmogui miela erdve.

Vestuvių proga savo pusseserės šeimai Gintei Marijai ir Baliui Ivanauskams ji padovanojo tipinio sovietinio daugiabučio buto interjero projektą.

Tame bute daugiau nei 30 metų gyveno Gilmos seneliai, pagal tai, kaip sovietinis daugiabutis buvo programuotas – maža virtuvėlė neskatino ir natūraliai neiįkvėpė gaminti, kalbėtis, būti išvien.

„Tai žmones skiriantis planas, priešingas, pavyzdžiui, amerikietiškai virtuvei, kurioje užprogramuotas nuolatinis šurmulys ir bendravimas – atviras baras leidžia ir gaminti, ir būti, bendrauti vienu metu, atsisukus i šeimą. Monolitinės pervartos leidžia ypač mažas erdvines transformacijas, kas vėl galingai signalizuoja – galima tik taip kaip pastatyta“, – pastebėjimu dalijasi Gilma. Tačiau rūpestingai ir praktiškai permąsčiusi buto išplanavimą, be didesnių konstrukcinių iššūkių ji radikaliai pakeitė buto erdvinį – gyvenimo scenarijų.

Maža virtuvė tapo didžiuliu vonios kambariu su langu – jų draugai, iki kaulų žinodami sovietiniu daugiabučių vonių variantus juo ypač mėgaujasi, kad taip galima! Išnaikinus koridorių, sujungus svetainę su virtuve ir čia įrengus biblioteką, buvęs uždaras senelio kambarys tapo pagrindine šeimos erdve, aplink kurią sukasi gyvenimas. Taisyklės buvo pakeistos.

„Mano seneliai, išėję iš buto, kuris buvo „jų“, išeidavo į pasaulį, kuris buvo visų ir niekieno vienu metu. Laisvo užstatymo rajonai yra pats blogiausias blogis, kuris mokė mus gyventi nebendruomeniškai, nešeimininkiškai, nejaukiai, išmokė galvoti kad valdžia turi pakelti šiukšlę, duoti“ parkavimo vietą, – pasakoja architektė. – Atvirkščiai olandui, kuris tą pačią įsikraustymo dieną prie durų pats pasistato vazoną ir kėdutę su staliuku – nes jis pats sprendžia, jis traktuoja tą plotelį kaip savo, jam įdomu stebėti aplinką ir semtis įspūdžių.“

Pasak Gilmos, laisvojo planavimo sovietiniai daugiabučių rajonai sunaikino iki šiol veiksmingiausiai veikiantį senojo Europos miesto urbanistini principą – aišku ribų atskyrimą. Viešos erdvės – tai gatvė su perimetriniu užstatymu, pirmuose aukštuose parduotuvėmis ir ėjimais į namus, programuoja miesto gyvybę. Privačios erdvės – tai kvartalinio namo kiemas, ėjimas į namus iš pirmo aukšto, pasistatant vazoną, ar prie laiptinės – suoliuką. Šios erdvės kuria jaukumą, čia gimsta jausmas, kad tu priklausai bendruomenei.

„Žmogui aiškumas yra ypač svarbus, tada jis žino kaip jam elgtis. Jis supranta, kur yra kieno atsakomybė. Sovietiniame rajone, žmogus išėjęs iš savo buto, išeina į pasaulį, kuris yra visų ir niekieno vienu metu. Todėl viskas paskęsta niekieno ribose, nėra erdvių, kur susitikti, įsikvėpti, todėl šitie kvartalai negyvybingi, neįdomūs, nykūs. Dabar tiek daug senelių butuose tiesiog būna sau vieni. Nes nėra įpročių susitikti su kaimynais. Erdvės to neskatina. Vienatvė buvo suprogramuota erdvėmis“, – svarsto kūrėja.

Todėl jai labai norėtųsi perkrauti sovietinius rajonus įrengiant pirmų aukštų terasas, suformuojant uždarus, žalius vidinius kiemus, struktūriškai suformuojant aiškias gatves, šaligatvius, komercines ir poilsio erdves.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.