Įsirengdami namus senamiestyje žmonės, anot E. Skerstono, elgiasi įvairiai: tie, kurie supranta istorinę interjero vertę, išsaugo krosnis, židinius, nors jie nenaudojami, o kai kurie nugriovę juos pasididina kambarių plotą – pasitaiko ir tokių variantų.
Esą, kam ta krosnis, jei ji nenaudojama – žmonės nesupranta koklių meninės vertės.
„Civilizuotas pasaulis turi suprasti: istorinis paveldas, interjerai, kurie išsaugoti, išliko, yra ypatingos vertės. Jie, kalbant perkeltine prasme, priklauso ne tik jiems – tai mūsų visų gyvensenos kultūra.
Tai yra artefaktai, faktai, tai yra objektyvu, tai – daiktiškoji mūsų, vilniečių, tapatybė. Ir meninė, jeigu norite, taip pat“, – dėstė pašnekovas.
Įsigytuose butuose radę freskų, neretai naujieji savininkai jas uždažo. E. Skerstonas pasakojo iš restauratorės girdėjęs istoriją, kuomet Užupyje atrastą baroko laikų freską, jai išėjus, savininkai uždažė, pareiškę, kad jų vaikas piešia daug gražiau.
E. Skerstonas stebėjosi, kaip taip apskritai įmanoma – visiškai nieko nesuprasti.
Kaip reikėtų elgtis įsigytame bute radus freską? Kai kurie jas nuslepia tiesiog nenorėdami turėti reikalų su paveldosaugininkais, baiminasi, kad šie ateis ir sakys: „radome freską, įkursime jūsų bute kultūros paveldo įstaigą“.
E. Skerstonas pritaria: kai kurie žmonės, panašu, nepasitiki egzistuojančia tos srities teisine sistema, bijo atlikti polichrominius tyrimus, gaili už tai mokėti pinigus, nors kartais tyrimai atliekami nemokamai..
Tokios baimės pasekmė – paslėptos arba suniokotos nuostabaus grožio trafaretinės freskos Senamiestyje. Vieni savininkų atrado paslėptas labai vertingas Vazos laikų freskas.
„Manau, dar vaikams turi būti kalbama apie tai, kad nors senieji pastatai – mūsų nuosavybė, negalime juose elgtis kaip norime vien todėl, kad juos nusipirkome. Mes negalime nusipirkti savo tapatybės, perkainoti jos, kitaip ją apipavidalinti“, – konstatavo pašnekovas.
