Tačiau po keturiolikos metų, praleistų tarp Izraelio ir Lietuvos, Žydrūnė su šeima šaknis ėmė leisti savo svajonių name – viename Vilniaus sodų bendrijos namuke, kuris iš vasarnamio virto į 130 kv. metrų gyvenamąjį būstą. Tik jau be Anapilin iškeliavusio tėčio.
„Elado įkalbinėti kraustytis į Lietuvą man tikrai nereikėjo, čia jam patiko nuo pat pirmojo vizito, sakė, kad gyventi tokioje žalioje šalyje – tikra prabanga“, – šypsosi kūrėja.
Todėl jie renovavimo darbų ėmėsi su dideliu entuziazmu, labai daug darė savo rankomis, padėjo Žydrūnės brolis, ir kai jau tik buvo įmanoma jame gyventi – nesušalti ir pasigaminti maisto, šeima iškart persikėlė ir jau daugiau nei pusmetį neskubėdami čia kuriasi.
Dabar name įdiegta šildymo sistema oras-vanduo, rekuperacija, ant stogo – saulės elektrinė, įrengtas grindinis šildymas. „Tiesą pasakius, man iš pradžių buvo šokas, kaip aš susitvarkysiu su visa šita šiuolaikiška inžinerija, man patikimiau atrodė pečius, pakrovei malkų ir viskas aišku – šildo ugnelė. Bet po pirmos čia praleistos žiemos mėgavausi, koks tai gėris – šildomos grindys“, – prisipažino Žydrūnė.
„Tikrai ne, – paklausta, ar nesmagiau įsikelti į namus, kai jie jau pilnai įrengti, sako Žydrūnė. – Tik gyvendama galiu jausti, ko išties noriu. Nes vienaip atrodė, kol planavau interjerą galvoje ir visai kitaip, kai realiai čia gyvenu“. Dabar namus ji šildo širdimi.
Moteris prisipažįsta niekada nemėgusi šiuolaikinių interjerų. Jai reikia daug spalvų, kuriomis modernūs būstai paprastai nespindi. Kai jai sako, kad daug spalvų neįmanoma skoningai suderinti, ji tik šypsosi: „Dar ir kaip įmanoma“. Todėl jos namuose – sienos net 14 skirtingų spalvų. Nes daiktams reikia fono, o jį ir kuria spalvos.
Interjero planavimo Žydrūnė pusmetį mokėsi pas mados istoriką ir kolekcininką Aleksandrą Vasiljevą. Svarbiausia jo pamoka – namus planuoti salomis, t. y. įveiklintomis zonomis. Taip Žydrūnė ir suka savo vienaukštį lizdą: valgio gaminimo vieta, poilsio kampas, televizoriaus žiūrėjimo zona, vyno kampelis, prisiminimų erdvė.
Daiktai, baldai, buitinė technika – viskas itin kruopščiai atrinka. Menininkė nesvaičioja išvydusi gražius daiktus, kai apsilanko prabangiuose interjero salonuose, į juos užsuka tik apsižiūrėti, kas dabar madinga, ką žinomi dizaineriai yra sukūrę, tačiau savo namams puošmenas ji renkasi kitaip.
Pirmiausia moteris atlieka savotišką kainų analizę, nes dabar rinkoje, pasak jos, visiškas chaosas, – kas kokią kainą nori, tokią ir šaukia. Pavyzdžiui, virtuvės baldai. Žydrūnė buvo pasiruošusi spintelių brėžinį, išsirinkusi medžiagą, iš kurios baldai turėjo būti pagaminti, tada kreipėsi sąmatos į penkis gamintojus. Buvo šokiruota – kainos svyravo nuo 5 iki 15 tūkstančių eurų. Tada ji supyko ir užsuko su sutuoktiniu į „Ikea“ ir patikusius virtuvinius baldus ten išsirinko vos už 2 tūkstančius.
Tokią pat gamintojų atranką ji kartojo ir su langų gamintojais, – už 11 plastikinių langų vieni prašė 4, kiti 14 tūkst. eurų. Terasos skaičiavimai – tas pats, nuo 1,5 iki 9 tūkstančių. O koridoriuje kabantys šviestuvai „Ermitaže“ kainavo po tris eurus, nors kone identiški itališkų šviestuvų salone peršoka 100 eurų.
Nereikia nė sakyti, kad išsiaiškinusi, kokios šiandien užuolaidų kainos (prasidedančios nuo poros tūkstančių), jas dizainerė, kaip ir visą namų tekstilę, pasisiuvo pati.
Kai tokios aštrios kainų žirklės, šeima randa išeitį – užsuka į „Ikea“, skelbimų puslapius arba darbų imasi patys.
Kriminalisto specialybę turintis Eladas taip pat turi menininko geną – jam ypač patinka dirbti su medžiu, pats degino, obliavo ir per keturias dienas pagamino lentynas, ant kurių nugulė iš Izraelio parsivežti širdžiai brangūs daiktai ar tiesiog pajūryje rastos galimai kelių tūkstantmečių senumo šukės, iš kurių vyras žada pagaminti šviestuvą virš virtuvės salos.
Eladas dar gyvendamas Izraelyje mėgdavo daiktų ieškoti skelbimų puslapiuose – tai Vakarų Azijos valstybėje ypač populiaru, šio pomėgio neatsisakė ir Lietuvoje.
„Štai šis puikus minkštasuolis – tarsi italų „Cassina“ , o per skelbimus jį nupirkau kokius šešis kartus pigiau“, – juokiasi vyras. Seni baldai, arba kaip Žydrūnė vadina senienos, – abiejų sutuoktinių silpnybė. Tiesa, jiems nebūtina, kad baldas būtinai būtų XIV ar XVI amžiaus, užtenka kriterijaus – gražus ir tinkamas jų namams. „Juk tai ne „Chanel“ rankinukas, kad užsispirčiau originalo“, – mirkteli moteris.
Kai sutuoktinis būtinai užsimanė kelias namų sienas dekoruoti rankų darbo plytomis. Žydrūnė iš pradžių tam priešinosi – negražu, netiks. Bet vėliau nusileido – žmogui, matyt, sentimentai, jis nori savo naujuose namuose turėti dalelę senųjų, todėl išmintinga žmona sutiko. Ir dabar nesigaili – visai jos žiūrisi.
Rankų darbo plytas Eladas rado išnaršęs kelis skelbimų portalus, pats ir išklijavo.
„Interjere svarbiausi yra tarpusavio santykiai, gera emocija. Noriu, kad namuose puikiai jaustųsi visi šeimos nariai. Mano vyras čia taip pat turi kurti savo pasaulį, atvažiavęs iš kito krašto, jis ilgisi gimtų vietų, kodėl turėčiau dėl to priekaištauti. Todėl kai mūsų namuose jis lipdo dalį savųjų, užuot zirzus ir aiškinusis, aš tuo metu užsiimu savais darbais. Tik tada, kai labiau rūpi žmonės, o ne daiktai, gyventi tampa paprasta ir lengva“, – džiaugiasi naujais namais kūrėja.
